Qumrano rankraščiai (lietuviškai taip ir vadinami – Qumrano arba Kumrano rankraščiai) – tai vienas reikšmingiausių archeologinių Biblijos ir judaizmo istorijos atradimų. Jie rasti 1947–1956 m. netoli Negyvosios jūros, Kumrano urvuose, Judejos dykumoje. Daugiau nei 900 rankraščių fragmentų buvo aptikta 11-oje urvų, o seniausi jų datuojami net III a. pr. Kr.
Šie tekstai parašyti hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis, ant pergamento ir papiruso. Juos sukaupė arba parašė mistinė bendruomenė, tikriausiai esanai – atsiskyrėliai, gyvenę griežtą religinį gyvenimą, laukiantys pasaulio pabaigos, Mesijo ir Dievo įsikišimo į istoriją.
Apie trečdalį kolekcijos sudaro Senojo Testamento knygų rankraščiai – dažnai ankstesni nei bet kuris kitas žinomas hebrajiškas Biblijos tekstas. Juose aptinkami teksto variantai, kurie kartais sutampa su Septuaginta arba skiriasi nuo masoretinio teksto, taigi jie leidžia pamatyti, kaip Biblija egzistavo prieš jos oficialią standartizaciją.
Likusi kolekcijos dalis – tai nekanoniniai ir sektantiški tekstai: bendruomenės taisyklės, komentarai (pesharim), apokaliptiniai regėjimai, himnai ir kiti kūriniai, kurie atskleidžia, kaip kai kurios žydų grupės suprato Torą, angelus, nuodėmę, laiką ir pasaulio pabaigą. Štai viename tekste, vadinamame „Karo ritiniu“, aprašomas kosminis mūšis tarp „Šviesos sūnų“ ir „Tamsos sūnų“. Kitame – „Šventyklos ritinyje“ – pateikiami šventyklos architektūriniai planai, kurių nėra jokioje kitoje Biblijos vietoje.
Qumrano rankraščiai atvėrė naują supratimą apie Biblijos kilmę – jie parodė, kad šventraštis ne visada buvo fiksuotas ar nekintamas. Vietoj to, Biblija egzistavo kaip gyvas ir besivystantis tekstas, skaitomas skirtingai skirtingose bendruomenėse. Tai liudija ir jų skirtumai – kartais smulkūs, kartais radikalūs. Šie rankraščiai tampa tarsi laiko kapsule: leidžia pamatyti, kaip Dievo žodis kvėpavo dar iki jam tampant „oficialiu“.
Qumrano rankraščių pobūdis
Qumrano rankraščiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:
- Biblijiniai tekstai: Apie 25 % rankraščių yra Senojo Testamento knygų kopijos (visos Tanacho knygos, išskyrus Esteros knygą, rastos bent fragmentiškai).
- Sektantiniai tekstai: Dokumentai, atspindintys Qumrano bendruomenės taisykles, tikėjimą ir praktikas (pvz., Bendruomenės taisyklės, Karo ritinys).
- Apokrifiniai ir pseudepigrafiniai tekstai: Raštai, kurie neįtraukti į hebrajišką kanoną, bet buvo svarbūs bendruomenei (pvz., Enocho knyga, Jubiliejų knyga).
Qumrano rankraščiai (arba Negyvosios jūros ritiniai) yra itin svarbus šaltinis, tačiau tiesiogiai cituoti konkrečias eilutes iš jų gali būti sudėtinga dėl kelių priežasčių: rankraščiai yra fragmentiški, rašyti senovės hebrajų, aramėjų ir kai kuriais atvejais graikų kalbomis, o jų turinys dažnai reikalauja konteksto, susijusio su konkrečia bendruomene (manoma, eseninais) ar Biblijos tekstais. Be to, dauguma rankraščių yra prieinami tik mokslinėse publikacijose ar muziejuose, o jų vertimai į lietuvių kalbą nėra plačiai paplitę. Vis dėlto galiu pateikti keletą pavyzdžių, remdamasis žinomais fragmentais, ir aprašyti jų turinį, kad atsakymas būtų informatyvus ir tikslus.
Qumrano rankraščių pobūdis
Qumrano rankraščiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:
- Biblijiniai tekstai: Apie 25 % rankraščių yra Senojo Testamento knygų kopijos (visos Tanacho knygos, išskyrus Esteros knygą, rastos bent fragmentiškai).
- Sektantiniai tekstai: Dokumentai, atspindintys Qumrano bendruomenės taisykles, tikėjimą ir praktikas (pvz., Bendruomenės taisyklės, Karo ritinys).
- Apokrifiniai ir pseudepigrafiniai tekstai: Raštai, kurie neįtraukti į hebrajišką kanoną, bet buvo svarbūs bendruomenei (pvz., Enocho knyga, Jubiliejų knyga).
Kadangi prašėte citatų, pateiksiu kelis trumpus pavyzdžius iš skirtingų tipų rankraščių, remdamasis jų vertimais ir moksliniais šaltiniais. Citatos bus lydimos konteksto, kad būtų aišku, ką jos reiškia.
1. Biblijinis tekstas: Didysis Izaijo ritinys (1QIsaᵃ)
Viena žymiausių Qumrano radinių yra Didysis Izaijo ritinys (1QIsaᵃ), rastas 1-ajame urve. Tai beveik pilna Izaijo knygos kopija, datuojama apie 125 m. pr. Kr. Šis rankraštis labai artimas masoretiniam tekstui, bet turi smulkių skirtumų.
Pavyzdys: Izaijo 7,14 (palyginimui su masoretiniu tekstu ir Septuaginta):
- Qumrano rankraštis (1QIsaᵃ):
Hebrajiškai: הנה העלמה הרה וילדת בן וקראת שמו עמנו אל
Vertimas: „Štai jauna moteris pastojusi ir pagimdys sūnų, ir pavadins jo vardą Emanueliu.“ - Palyginimas:
- Masoretinis tekstas naudoja עלמה (almah, „jauna moteris“), kaip ir Qumrano rankraštis.
- Septuaginta verčia עלמה kaip parthenos („mergelė“), kas lėmė krikščionišką interpretaciją.
Qumrano tekstas šioje vietoje patvirtina masoretinį variantą, bet rašyba ir smulkios detalės kartais skiriasi.
Ši eilutė rodo, kad Qumrano tekstai dažnai yra labai artimi masoretiniam tekstui, tačiau smulkūs variantai (pvz., rašybos skirtumai ar gramatinės formos) padeda mokslininkams suprasti teksto evoliuciją.
2. Sektantinis tekstas: Bendruomenės taisyklės (1QS)
Bendruomenės taisyklės (1QS, rastas 1-ajame urve) aprašo Qumrano bendruomenės gyvenimo taisykles, tikėjimą ir hierarchiją. Tai nėra Biblijos citata, o unikalus tekstas, atspindintis bendruomenės teologiją.
Pavyzdys (1QS, III, 13–15):
Hebrajiškai: עד לא אבוא לדרכי לבבם לא ידעו איש מחשבות לבם כי אני אלוהים יצרתי רוח האדם
Vertimas: „Kol žmogus neįeina į mūsų kelius, jis nežinos savo širdies minčių, nes aš, Dievas, sukūriau žmogaus dvasią.“
Ši ištrauka rodo Qumrano bendruomenės dualistinę pasaulėžiūrą, kurioje pabrėžiama Dievo sukurta žmogaus prigimtis ir būtinybė sekti bendruomenės mokymu. Tekste matomas stiprus determinizmas – tikėjimas, kad Dievas iš anksto nustato žmogaus kelią.
3. Apokrifinis tekstas: Enocho knyga (4Q201)
Qumrano rankraščiuose rasta Enocho knygos fragmentų, kurie neįtraukti į hebrajišką kanoną, bet buvo svarbūs ankstyvajam judaizmui ir krikščionybei. Ši knyga aprašo angelų nuopuolį ir kosmologinius įvykius.
Pavyzdys (4Q201, Enocho knyga 1:6–7):
Aramėjų kalba (fragmentiška): …והרים הגדולים יתמוטטו והגבעות תשפלנה…
Vertimas: „…ir didieji kalnai sugrius, ir kalvos nusileis…“
Šis fragmentas kalba apie apokaliptinius įvykius, kai pasaulis bus pertvarkytas. Enocho knyga turėjo įtakos Qumrano bendruomenės eschatologiniam mąstymui, o jos fragmentai rodo, kad bendruomenė domėjosi nekanoninėmis tradicijomis.