Sąmonė – tai vienas tų žodžių, kuriuos dažnai tariame, bet retai suprantame. Kažkas mumyse stebi, vertina, prisimena, gailisi, tiki. Bet kas tas „kažkas“? Kur jis slepiasi – gal smegenyse, gal sieloje, o gal visai ne mumyse?
Vienas seniausių atsakymų skamba iš Biblijos:
„Ir Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė į jo nosį gyvybės kvėpavimą, ir žmogus tapo gyva siela.“ (Pr 2,7).
Ne kūnas, ne instinktai, ne refleksai – o gyvybės kvapas, Dievo alsavimas į molį. Tai tarsi pirmoji sąmonės užuomazga: kažkas išorėje pažadino kažką viduje. Ne mes save sąmoningais padarėm, o buvom pabudinti. Lyg kūdikis, kurį pirmąkart pakelia ir parodo šviesą – jis nežino, kas yra šviesa, bet jau reaguoja į ją.
Sąmonė – tai ne tik mintys
Filosofas Thomas Nagel garsiai klausė: „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“ – norėdamas parodyti, kad sąmonė nėra vien intelektas. Ji apima jausmą, išgyvenimą, būvimą kažkuo. Šikšnosparnis mato pasaulį echolokacija – mums tai svetima. Bet kažkaip jis jaučia, kad yra. Taip ir žmogus – net kai nėra minčių, kai miegame, kai meldžiamės tyloje – sąmonė lieka. Ji panašesnė į tylų budėjimą nei į logiką.
Neurobiologai siūlo dar vieną keistą pavyzdį: 2012 metais buvo dokumentuotas atvejis, kai moteris, patyrusi smegenų traumą, neatsiliepė jokiems dirgikliams, bet fMRI parodydavo, kad kai jai sakoma „įsivaizduok, kad žaidi tenisą“, tam tikros smegenų sritys suaktyvėdavo taip pat, kaip sveikiems žmonėms. Ji negalėjo kalbėti, bet ji „kažką žinojo“. Kažkas stebėjo, nors iš išorės atrodė, kad nieko nėra.
Sąmonė – tai ir sąžinė
Krikščionybėje sąmonė nėra atsieta nuo sąžinės. Paulius rašė:
„Jų sąžinė liudija, jų mintys vienąkart kaltina, kitąkart teisina juos pačius“ (Rom 2,15).
Sąmonė yra ne tik stebėtoja, bet ir teisėja. Ji neleidžia mums ramiai gyventi net po metų, jei esam padarę neteisybę. Ji nėra mūsų sugalvota. Ji primena, kad egzistuoja aukštesnė tvarka, net kai niekas nemato.
Čia verta prisiminti Blaise Pascalį – matematiką ir mistiką. Jis rašė:
„Žmogus yra nendrė – trapiausia gamtoje, bet tai mąstanti nendrė.“
Sąmonė leidžia žmogui žinoti, kad jis trapus, ir tuo pat metu – kad jis daugiau nei dulkė. Ji primena mums mirtį, bet ir pažadina ilgesį nemirtingumui.
Ar robotai turi sąmonę?
Šiandienos technologijos vis dažniau kelia klausimą: jei sukurtume dirbtinį intelektą, kuris galėtų save apibūdinti, ar jis turėtų sąmonę? Tai ne tik mokslinė dilema – tai ir dvasinė provokacija. Jei sąmonė atsirastų iš skaičiavimų – kam tada reikalingas Dievo kvėpavimas?
Bet gal būtent sąmonės gelmė – jos sugebėjimas mylėti, melstis, atleisti – yra tai, ko niekada neatkartos kompiuteriai. Meilė nėra algoritmas. O sąmonė, kuri myli, išgyvena ne tik savo egzistenciją, bet ir kitų buvimą. Ji tampa durimis į Dievą.
Sąmonė – langas, bet į ką?
Kai žmogus žvelgia į pasaulį – ar jis mato realybę, ar tik savo proto ekraną? Kai meldžiamės – ar kalbam su Dievu, ar tik girdim savo paties minčių aidą?
Vienas įdomiausių krikščionių mistikų – šv. Jonas Kryžietis – rašė, kad dvasinė tyla nėra tik triukšmo nebuvimas. Tai būsena, kai sąmonė atsisako būti pasaulio centras. Jis rašė: „Dievas kalba tylia kalba. Kad Jį išgirstum, turi būti visiškai tylus.“
Tai leidžia į sąmonę pažvelgti kaip į langą. Langas leidžia matyti, bet kartu jis gali būti purvinas, įskilęs, iškreipiantis vaizdą. Tik švarus langas leidžia pamatyti, kas yra už jo. Lygiai taip pat, tik tyra sąmonė gali priimti tai, kas yra anapus mūsų pačių.
Kai sąmonė pabunda… per kančią
Įdomu tai, kad sąmonė dažnai suaktyvėja ne patogume, bet lūžyje. Kai viskas griūva – susergam, netenkam artimųjų, ar net krentam į nuodėmę – tada viduje kažkas pabunda. Kodėl?
Teologas C.S. Lewis yra pasakęs: „Dievas šnabžda mums džiaugsme, kalba sąžinėje, bet šaukia per skausmą.“ Sąmonė tuomet tampa ne komforto kambariu, o degančiu krūmu – vieta, kur pats Dievas pasirodo, kaip Mozui dykumoje.
Kančia nuplėšia paviršinius sluoksnius. Lieka tik esmė. Ir tada, jei drįstam žiūrėti, galim pastebėti, kad sąmonė niekada ir nebuvo „mūsų“ – ji buvo įkvėpta, įrašyta, kaip senas laiškas, kurį vis dar bandom iššifruoti.
Vaiko sąmonė ir šventųjų sąmonė
Kartais girdim: „vaikai yra arčiausiai Dievo“. Gal todėl, kad jų sąmonė dar neužteršta cinizmu, sistemomis ir apskaičiavimu. Vaikas gali tikėti tuo, kas nematoma – o tai ir yra tikėjimo esmė. Jėzus sakė:
„Jeigu nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę.“ (Mt 18,3)
Ta pati mintis slypi ir šventųjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Pranciškus Asyžietis, atsisakęs turtų, ėjo į pasaulį kaip „Dievo kvailys“, bet jo sąmonė buvo kupina šviesos. Jis matė Kristų net raupsuotojo veide. Sąmonė jam ne tik rodė pasaulį, bet ir švietė jame.
Ar sąmonė miršta?
Kai žmogus miršta – ar sąmonė išnyksta? Šiuolaikinė medicina žino tūkstančius atvejų, kai klinikinės mirties metu žmonės patyrė vadinamąsias „užkardos“ būsenas: skrydį virš kūno, šviesą tunelio gale, taikos pojūtį. Vieni aiškina tai kaip smegenų žaismą, kiti – kaip dvasinės realybės blyksnį.
Bet Biblijoje sakoma:
„Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“ (Lk 20,38)
Tai reiškia, kad sąmonė – jei ji buvo tikrai gyva – negali būti sunaikinta. Ji tęsiasi, nors kūnas sugrįžta į dulkes.