Tiesa nėra balsavimų rezultatas

Popiežius Benediktas XVI, dar žinomas kaip Joseph Ratzingeris, nebuvo minios žmogus. Jis neieškojo populiarumo, nebandė įtikti. Jo kalbos retai skambėjo kaip raginimai ar šūkiai. Jos buvo gilios, dažnai ramios, bet nepataikaujančios. Ir štai viena iš frazių, kuri labai tiksliai apibūdina jo mąstymą: „Tiesa nėra balsavimų rezultatas.“

Šiais laikais dažnai atrodo, kad jeigu daug žmonių kažką sako ar kažką galvoja – tai jau turi būti tiesa. Spauda, socialiniai tinklai, reitingai, antraštės – viskas sukasi apie tai, ką galvoja dauguma. Ir kartais tai tikrai rodo visuomenės nuotaikas, bet ar visada – tiesą?

Benediktas kalbėjo apie kitokią tiesą. Ne apie populiarią, bet apie tą, kuri nekinta. Jis tikėjo, kad yra dalykų, kurie lieka teisingi nepriklausomai nuo to, ką galvojame mes. Kad Dievo įstatymas – tai ne laikinas susitarimas, o kažkas gilesnio, nei žmonių nuomonės. Tai, kas buvo teisinga prieš tūkstantį metų, iš esmės tebėra teisinga ir šiandien – nors mūsų požiūriai, normos ar prioritetai gali kisti.

Tai nereiškia, kad nereikia girdėti žmonių ar bijoti klausimų. Benediktas nebuvo užsisklendęs. Jis pats ilgus metus dirbo tikėjimo doktrinos sargu ir turėjo atsakinėti į sunkius, sudėtingus klausimus. Tačiau jis visada kartojo: tiesa neatsiranda iš balsavimo. Mes galim ją atrasti, ją tyrinėti, ją mokytis – bet negalim jos išrasti balsų dauguma.

Galima prisiminti seną pavyzdį – kai daugelis žmonių tikėjo, kad žemė plokščia, ji vis tiek buvo apvali. Daugumos įsitikinimas nieko nepakeitė. Taip ir su morale, su gėriu, su blogiu. Net jei kažkas tampa „normalu“ daugeliui, tai dar nereiškia, kad tai teisinga. Ir čia Benediktas matė pavojų – kad žmonės pamiršta, jog egzistuoja tiesa, kuri yra ne mūsų kūrinys, o mums duota.

Šie žodžiai – nepopuliarūs. Jie nėra patogūs. Bet galbūt būtent todėl jie tokie svarbūs. Nes gyvename laikais, kai tiesa dažnai tampa „nuomone“, o tikėjimas – skonio reikalu. Benediktas primena: yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų norų. Yra ribos, yra gėris, yra vertybės, kurios nepaklūsta apklausoms.

Tai nereiškia, kad reikia būti kategoriškiems ar netolerantiškiems. Anaiptol. Tiesa be meilės – tai kieta siena. Bet meilė be tiesos – tai tuštuma. Ir šitą pusiausvyrą Benediktas mokėjo saugoti. Tyliai, be triukšmo, bet labai tvirtai.

Jo žodžiai skamba kaip priminimas mums visiems – kad ne viskas, ką sutinka dauguma, veda į šviesą. Ir kad kartais tiesą reikia saugoti net tada, kai lieki vienas.

Skaitykite daugiau..
Benediktas XVI rėmėsi sena krikščioniška mintimi, kad tiesa yra asmuo, o ne duomenų rinkinys. Jis mėgo cituoti šventąjį Augustiną, kuris teigė, jog tiesa yra tarsi saulė. Nors mes galime užsimerkti, saulė niekur nedingsta ir toliau šviečia. Popiežius suprato, kad tikėjimas nėra demokratija, kurioje balsuojama už patogius įsakymus. Jis dažnai primindavo, kad net jei visas pasaulis nuspręstų, jog melas yra tiesa, tai nieko nepakeistų tikrovės esmėje.

Įdomus faktas tas, kad Ratzingeris savo studijose rėmėsi net ikikrikščioniškais filosofais, pavyzdžiui, Sokratu. Sokratas taip pat buvo nuteistas daugumos balsais, nors buvo teisus. Benediktas matė šią paralelę ir perspėjo, kad reliatyvizmo diktatūra, kai kiekvienas susikuria savo tiesą, veda į dvasinę tuštumą. Jis tikėjo, kad sąžinė yra tarsi vidinis kompasas, kuris turi derintis prie Dievo, o ne prie kaimynų nuomonės. Tai reikalauja drąsos būti nepopuliariam, nes tiesa reikalauja ištikimybės principams, o ne mados tendencijoms. Galiausiai, tiesa yra ramybės šaltinis, nes ji nesikeičia pagal vėjo kryptį ar politinius pokyčius.