Gyvenimas negailestingas, nežiūri amžiaus, nei jausmų.
Į amžinybę pasikviečia Brangiausius mums ir artimiausius iš visų.
Skaitykite daugiau..
Krikščioniškoje tradicijoje mirtis nėra pabaiga, o slenkstis į tikrąją tėvynę. Senovės bažnyčios tėvai mokė, kad siela po mirties patiria tarsi pabudimą iš ilgo sapno. Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionys mirties dieną vadindavo gimtadieniu dangui. Tai reiškia, jog žmogus ne dingsta, o gimsta amžinybei. Nors mums skauda dėl netekties, tikėjimas sako, kad išėjusieji tampa mūsų užtarėjais. Jie mato Dievą ir gali prašyti už mus, likusius žemėje. Tai tarsi nematomas ryšys, kuris niekada nenutrūksta. Šventieji raštai primena, kad Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Vadinasi, visi, kurie iškeliavo, yra gyvi Jo akivaizdoje. Tai suteikia paguodos, nes meilė yra stipresnė už fizinį atsiskyrimą. Galima įsivaizduoti, kad mūsų artimieji dabar yra saugioje vietoje, kur nėra jokių kančių ar ašarų. Jie tiesiog laukia mūsų kitoje pusėje, kad galėtų pasidalinti džiaugsmu, kurio protas negali suvokti. Ši viltis padeda lengviau priimti gyvenimo netikėtumus ir rasti ramybę net tada, kai širdį drasko ilgesys. Mes esame keliautojai, o mūsų tikslas yra susitikimas, kuris truks amžinai.