Rūtos knyga

Rūtos knyga (Ruth, hebrajiškai רוּת – Rut, „Draugystė“, „Bičiulystė“) yra aštuntoji Senojo Testamento ir Istorinių knygų ciklo dalis. Ji išsiskiria savo literatūriniu paprastumu, švelniu pasakojimo tonu ir gilia teologine žinute. Skirtingai nei Jozuės ar Teisėjų knygos, kuriose vyrauja karo žygiai ir politiniai sukrėtimai, Rūtos knyga pateikia intymų šeimos istorijos pasakojimą, vykstantį Teisėjų laikais. Šis pasakojimas atskleidžia ištikimybę, gailestingumą ir Dievo apvaizdą kasdienio gyvenimo įvykiuose.

Knygos pavadinimas siejamas su pagrindine veikėja Rūta – moabitų kilmės moterimi, kuri tampa Izraelio bendruomenės dalimi ir Dovydo giminės pirmtake. Tai viena iš nedaugelio Biblijos knygų, pavadintų moters vardu, o jos pasakojimas pabrėžia, kad Dievo veikimas peržengia etnines, socialines ir kultūrines ribas.

Pirmoji knygos dalis (Rut 1) pasakoja apie Elimelecho šeimos išvykimą iš Betliejaus dėl bado ir apsigyvenimą Moabe. Po Elimelecho ir jo sūnų mirties našlė Noemė nusprendžia grįžti į Izraelį. Rūta, viena iš jos marčių, ištaria žymiuosius ištikimybės žodžius: „Tavo tauta bus mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas.“ Šis apsisprendimas tampa kertiniu knygos momentu, atskleidžiančiu Rūtos tikėjimą ir pasiaukojimą.

Antroji dalis (Rut 2) aprašo Rūtos darbą Boazo laukuose. Boazas – Noemės giminaitis – pasirodo esąs teisingas ir gailestingas žmogus, kuris rūpinasi Rūta ir leidžia jai rinkti varpas tarp pjovėjų. Ši scena atskleidžia senovės Izraelio socialinę tvarką, kurioje įstatymas saugojo vargšus, našles ir ateivius. Boazo elgesys tampa pavyzdžiu, kaip įstatymas įgyvendinamas ne formaliai, bet su gailestingumu.

Trečioji dalis (Rut 3) pasakoja apie Noemės planą, kuriuo siekiama užtikrinti Rūtai ateitį. Rūta kreipiasi į Boazą kaip į „atpirkėją“ – giminaitį, turintį teisę ir pareigą pasirūpinti šeimos palikuonimis. Ši scena, nors kultūriškai tolima šiuolaikiniam skaitytojui, atskleidžia senovės Izraelio papročius ir socialinę atsakomybę. Boazas priima Rūtos prašymą, tačiau pirmiausia turi išspręsti teisinį klausimą su artimesniu giminaičiu.

Ketvirtoji dalis (Rut 4) aprašo Boazo ir Rūtos santuoką bei jų sūnaus Obedo gimimą. Obedas tampa Jesės tėvu ir karaliaus Dovydo seneliu. Šis genealoginis ryšys suteikia knygai ypatingą teologinę reikšmę: iš moabitės Rūtos kilusi giminė tampa Izraelio karališkosios linijos dalimi. Tai pabrėžia, kad Dievo planai įgyvendinami per netikėtus žmones ir situacijas, o ištikimybė ir gailestingumas turi ilgalaikių pasekmių.

Rūtos knyga turi išskirtinę teologinę žinutę. Joje pabrėžiama, kad Dievas veikia ne tik per didelius istorinius įvykius, bet ir per kasdienius žmonių pasirinkimus. Rūtos ištikimybė Noemei, Boazo gailestingumas ir Noemės išmintis tampa Dievo apvaizdos įrankiais. Knyga taip pat parodo, kad Dievo sandora nėra uždara etninė sistema – į ją gali įsilieti ir ateiviai, jei jie priima Izraelio Dievą ir Jo kelią.

Literatūriškai Rūtos knyga pasižymi aiškia struktūra, dialogų gausa ir subtiliu pasakojimo tempu. Joje nėra perteklinių detalių; kiekvienas epizodas turi simbolinę ir teologinę reikšmę. Knyga laikoma vienu iš gražiausių Biblijos pasakojimų dėl savo paprastumo, švelnumo ir gilaus humanizmo.

Rut (רוּת) knyga

A. PASAKOJIMO SCENA

Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą. Žmogus vadinosi Elimelechas, jo žmona – Naomė, o sūnūs – Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratiečiai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno. Naomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji pasiliko viena su dviem sūnumis. Jie vedė moabietes. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Ruta. Ten jie išgyveno apie dešimtį metų. Tada ir juodu abudu pasimirė – Machlonas ir Kiljonas, o Naomė liko visai viena – be sūnų ir be vyro.

B. NAOMĖ GRĮŽTA Į BETLIEJŲ SU RUTA

Tada ji pakilo kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS buvo aplankęs savo tautą, duodamas jiems duonos. Lydima savo dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi į kelionę grįžti į Judo šalį.

Naomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man! Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!” Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė ir jai sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!”

Naomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukros! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais? Grįžkite atgal, mano dukros, eikite savo keliu, nes aš esu per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų, argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir palikti netekėjusios? Oi ne, mano dukros! Mano dalia yra kartesnė, negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane”. Vėl jos ėmė verkti ir raudoti.

Orpa atsisveikindama pabučiavo savo uošvę, bet Ruta liko prisirišusi prie jos. Naomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo pas savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek paskui savo svainę!” Bet Ruta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti nuo tavęs, nes

kur eisi tu, tenai eisiu ir aš,
kur būsi tu, tenai būsiu ir aš!
Tavo tauta bus mano tauta,
o tavo Dievas bus mano Dievas!
Kur mirsi tu, tenai mirsiu ir aš
ir ten būsiu palaidota.
Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia
ir dar teprideda, jeigu kas kita,
o ne mirtis,
mudvi išskirtų!”

Matydama, kad Ruta yra tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Naomė liovėsi ją perkalbinėti. Jos abi atėjo kartu iki Betliejaus. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Naomė?” Ji atsakinėjo joms:

„Nevadinkite manęs Naome,
vadinkite mane Mara,
nes Visagalis karčiai pasielgė
su manimi.
Išėjau turtinga,
bet VIEŠPATS mane parvedė
atgal tuščiomis rankomis.
Kaipgi galite vadinti mane Naome,
jeigu VIEŠPATS nukamavo mane,
jeigu Visagalis davė man nelaimę?”

Taip sugrįžo Naomė su savo marčia moabiete Ruta iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūties pradžioje.

C. RUTA RENKA VARPAS BOAZO LAUKE

Naomė turėjo iš vyro pusės giminaitį. Jis buvo turtingas žmogus iš Elimelecho šeimos ir vadinosi Boazas. Kartą moabietė Ruta kreipėsi į Naomę: „Leisk man eiti ir parinkti varpų paskui pjovėjus lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę”. – „Eik, mano dukra”, – atsakė jai.

Ruta išėjo ir rankiojo varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad tas lauko sklypas priklausė Boazui, kuris buvo kilęs iš Elimelecho šeimos. Ir pats Boazas atėjo iš Betliejaus. Jis pasveikino pjovėjus: „VIEŠPATS tebūna su jumis!” – „VIEŠPATS telaimina tave!” – jie atsakė. Boazas paklausė tarną, prižiūrėjusį pjovėjus: „Kieno yra ši mergina?” Tarnas, pjovėjų prižiūrėtojas, paaiškino: „Tai mergina moabietė – ta, kuri sugrįžo kartu su Naome iš Moabo lygumų. Ji prašė: ‘Leisk man rankioti tarp pėdų paskui pjovėjus’. Ji atėjo ir buvo ant kojų nuo ryto lig dabar be perstojo, nesustodama net trumpam poilsiui!”

Boazas kreipėsi į Rutą: „Ar girdi, mano dukra? Į kitą lauką rankioti neik, iš čia nepasitrauk, bet laikykis prie mano tarnaičių. Turėk prieš akis tą lauką, kuriame pjauna, ir eik paskui jas. Argi aš neįsakiau savo tarnams, kad tavęs nevargintų? Kai ištrokši, eik prie ąsočio ir gerk iš to, ką tarnai bus pasėmę”. Ji puolė kniūbsčia ir jam tarė: „Kodėl randu malonę tavo akyse, kad mane taip pagerbi? Juk aš svetimšalė!” Boazas jai paaiškino: „Man gerai žinoma visa, ką esi padariusi savo uošvei po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nežinojai. Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo pasielgimą. Tebūna visas tavo atlyginimas iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu tu atėjai prisiglausti”. Ji atsakė: „Esi geraširdiškas man, šeimininke! Paguodei mane ir maloniai kalbėjai su savo tarnaite, nors aš nesu lygi nė su viena tavo tarnaičių”.

Atėjus valgymo metui, Boazas kreipėsi į ją: „Eikš čionai, sėskis prie valgio, padažyk savo kąsnį vyne!” Ji atsisėdo šalia pjovėjų. Boazas padavė jai gruzdintų grūdų, ji pavalgė iki soties, ir dar šiek tiek jai liko. Pakilus vėl rinkti varpų, Boazas paliepė savo darbininkams: „Nedrauskite jai rinkti ir tarp pėdų, jai netrukdykite! Netgi patys ištraukite varpą kitą iš gubų ir numeskite ant ražienos. Tepasirenka! Nesibarkite ant jos!”

Ji rinko tame lauke iki vakaro. Tada išsikūlė, ką buvo surinkusi, susidarė maždaug efa miežių. Jais nešina, parėjo į miestą ir parodė uošvei, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė jai maistą, kuris buvo likęs nuo jos sočių pietų. Uošvė jos klausė: „Kur tu rinkai šiandien? Kur tu darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!” Ji papasakojo uošvei, pas ką buvo dirbusi, ir sakė: „Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas”.

Naomė tarė marčiai: „Telaimina jį VIEŠPATS, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Nes, – Naomė jai paaiškino, – tas žmogus yra mūsų giminaitis – vienas iš mūsų atpirkėjų”. Tada moabietė savo uošvei pasakė: „Jis man netgi įsakė: ‘Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą mano derlių’!” Naomė atsakė Rutai, savo marčiai: „Gerai, mano dukra, nes tu, būdama kartu su jo tarnais, nebūsi užgaunama kitame lauke”.

Ruta laikėsi prie Boazo tarnų, iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Paskui ji likosi prie savo uošvės.

D. BOAZAS IR RUTA KLOJIME

Naomė, jos uošvė, jai kalbėjo: „Mano dukra, argi aš neturėčiau ieškoti židinio, kuriame tu būtumei laiminga? Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime. Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk savo geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis išlikti nepastebėta, kol jis baigs valgyti ir gerti. Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur jis miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti”. Ji atsakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!”

Nusileidusi prie klojimo, ji padarė visa taip, kaip uošvė buvo paliepusi. Boazas pavalgė, užgėrė, buvo smagiai nusiteikęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino, atklojo jo kojas ir atsigulė. Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir žiūri – prie jo kojų guli moteris! Jis paklausė: „Kas tu esi?” – „Aš esu tavo tarnaitė, Ruta, – ji atsakė, – uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes tu esi atpirkėjas!” O jis atsakė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukra! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi. Dabar tad, mano dukra, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris. Betgi, nors aš iš tikrųjų esu atpirkėjas, dar yra ir kitas atpirkėjas, kuris yra artimesnis giminaitis negu aš. Pasilik šią naktį čia, o ryto metą, jeigu jis norės atlikti atpirkėjo pareigą, gerai! tebūna jis atpirkėjas. Bet jeigu jis nenorės tave atpirkti, tuomet – kaip VIEŠPATS gyvas! – aš atliksiu atpirkėjo pareigą. Prigulk iki ryto”.

Taip ji prigulė prie jo kojų iki ryto, bet atsikėlė anksčiau, nei žmonės gali pažinti vienas kitą. Boazas sakė: „Tenebūna žinoma, kad ši moteris buvo atėjusi į klojimą”. Jis sakė jai: „Duok šen skarą, kuria esi apsigaubusi, palaikyk ją!” Ji tvirtai laikė skarą, o jis atseikėjo šešis saikus miežių ir užkėlė juos jai ant pečių. Tada ji sugrįžo į miestą.

Atėjus pas uošvę, ši klausė: „Kaip tau sekasi, mano dukra?” Ji papasakojo visa, ką dėl jos buvo padaręs Boazas. Paskui ji pridūrė: „Man jis davė šešis saikus miežių, sakydamas: ‘Tau nedera sugrįžti pas uošvę tuščiomis rankomis!'” Naomė atsakė: „Lauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip susiklostys reikalas, nes tas žmogus nieku būdu nenurims, kol dar šiandien neužbaigs reikalo”.

E. BOAZAS VYKDO ATPIRKĖJO PAREIGĄ

Tuo tarpu Boazas nuėjo prie vartų ir ten atsisėdo. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo tas atpirkėjas, apie kurį Boazas buvo kalbėjęs. Boazas kreipėsi į jį: „Užsuk čionai, bičiuli, ir sėstelk!” Jis užsuko ir prisėdo. Boazas pasirinko dešimt vyrų iš miesto seniūnų ir paprašė: „Prisėskite čia!” Ir tie susėdo.

Jis kreipėsi į atpirkėją: „Naomė, nūnai grįžusi iš Moabo lygumų, nori parduoti žemės sklypą, kuris priklausė mūsų giminaičiui Elimelechui. Aš pagalvojau, kad būtų svarbu apie tai pranešti tau ir tarti: ‘Įsigyk jį čia sėdinčiųjų ir mano tautos seniūnų akivaizdoje. Jei nori atpirkti – atpirk, o jei nenorėtum atpirkti – pasakyk man, kad aš žinočiau, nes be mudviejų nėra kam atpirkti'”. – „Aš noriu jį atpirkti”, – atsakė. Bet Boazas kalbėjo toliau: „Tą dieną, kai įsigysi lauką iš Naomės rankų, tu taip pat privalai įsigyti ir moabietę Rutą, mirusiojo žmoną, kad įamžintum mirusiojo vardą jo pavelde”. Tas atpirkėjas tarė: „Tokiu atveju aš negaliu atpirkti žemės dėl savęs, nes pakenkčiau savo paties paveldui. Perimk mano atpirkimo pareigą, nes aš negaliu atpirkti”.

Anksčiau Izraelyje gyvavo šitoks paprotys dėl atpirkimo ir mainų: patvirtindamas sandėrį, žmogus nusiaudavo sandalą ir atiduodavo kaimynui. Taip Izraelyje būdavo patvirtinamas sandėris prie liudytojų. Tad anas atpirkėjas ir pareiškė Boazui: „Įsigyk pats sau!” – ir nusiavė sandalą.

O Boazas tarė seniūnams ir visiems žmonėms: „Šiandien jūs esate liudytojai, kad aš įsigijau iš Naomės rankų visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui ir Machlonui. Kartu aš įsigyju Rutą, Machlono našlę, kaip žmoną, kad būtų įamžintas mirusiojo vardas jo pavelde, kad nebūtų išdildytas mirusiojo vardas tarp jo brolių ir jo tėviškės vartuose. Jūs esate šiandien liudytojai!”

Visi vartuose buvę žmonės ir seniūnai atsakė: „Mes esame liudytojai! Tegu VIEŠPATS padaro moterį, ateinančią į tavo namus, panašią į Rachelę ir Leą, kurios kartu kūrė Izraelio namus. Klestėk Efratoje ir įamžink savo vardą Betliejuje! Tegu per palikuonis, tau VIEŠPATIES duotus iš šios jaunos moters, tavo namai būna panašūs į namus Perezo, kurį Tamara pagimdė Judui!”

F. RUTA PAGIMDO BOAZUI SŪNŲ

Taigi Boazas vedė Rutą, ir ji tapo jo žmona. Taip jis pradėjo su ja vedybinį gyvenimą. VIEŠPATS leido jai tapti nėščia, ir ji pagimdė sūnų. Nūnai moterys Naomei sakė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris šią dieną nepaliko tavęs be atpirkėjo! Tebūna amžinas jo vardas Izraelyje! Lai būna jis tau paguoda ir parama senatvėje, nes jį pagimdė tavo marti, kuri tave myli ir yra geresnė negu septyni sūnūs!”

Naomė paėmė kūdikį, pasisodino ant kelių ir tapo jo augintoja. Kaimynės davė jam vardą, sakydamos: „Naomei gimė sūnus!” Jos pavadino jį Obedu. Jis buvo Išajo, Dovydo tėvo, tėvas.

G. DOVYDO GENEALOGIJA

Šie yra Perezo palikuonys: Perezui gimė Hezronas, Hezronui Ramas, Ramui Aminadabas. Aminadabui Nahšonas, Nahšonui Salmonas, Salmonui Boazas, Boazui Obedas, Obedui Išajis, o Išajui gimė Dovydas.