Habakuko knyga

Habakuko knyga (hebrajiškai חֲבַקּוּק‎, Chavaqquq) – viena iš trumpųjų pranašų knygų Senajame Testamente, priklausanti vadinamajam Dvylikos pranašų rinkiniui. Jos autorius – pranašas Habakukas, kurio vardas, manoma, reiškia „apkabinantis“ arba „prisiglaudžiantis“, kas simboliškai atspindi jo santykį su Dievu – nuo klausiančio ir abejojančio iki pasitikinčio ir priimančio. Habakukas gyveno VII a. pr. Kr., kai Judos karalystė buvo spaudžiama iš išorės – augo babiloniečių galybė, o valstybės viduje klestėjo neteisybė. Skirtingai nei daugelis pranašų, jis ne tiek praneša Dievo žinią tautai, kiek diskutuoja su pačiu Dievu – jo tekstas primena vidinį monologą, kupiną abejonės, maišto ir ieškojimo.

Pirmasis skyrius prasideda nuo pranašo skundo: jis mato neteisybę, priespaudą, korupciją ir klausia, kodėl Dievas tyli. Habakukas nėra nuolankus stebėtojas – jis ginčijasi su Dievu, klausia, kodėl leidžiama blogiui viešpatauti. Dievas atsako, kad Jis jau ruošiasi veikti: panaudos babiloniečius kaip įrankį teismui vykdyti. Šis atsakymas dar labiau supurto pranašą – kaip galima blogesnį tautą panaudoti kaip teisingumo priemonę? Čia išryškėja viena svarbiausių Habakuko teologinių įžvalgų – Dievo keliai viršija žmogaus supratimą, o Jo planai ne visada atrodo logiški ar teisingi iš žmogaus perspektyvos.

Antrasis skyrius pereina į kitą toną. Habakukas rašo, kad „teisuolis gyvens tikėjimu“ – sakinys, vėliau tapęs kertiniu visos krikščionybės principu. Šią mintį apaštalas Paulius pakartojo Laiške romiečiams, parodydamas, kad tikėjimas yra kelias į teisumą, o ne žmogaus darbai ar įstatymai. Habakukas čia ne tik laukia teisingumo – jis mokosi pasitikėti Dievu, net kai viskas atrodo beprasmiška.

Toliau pranašas aprašo penkias „varų“ eilutes – pranašystes prieš babiloniečius, kurie bus nubausti už savo puikybę, kraujo troškimą ir stabmeldystę. Šios eilutės atspindi gilią moralinę teologiją: nė viena imperija, kad ir kokia galinga, neišvengia atsakomybės už blogį. Netgi tie, kuriuos Dievas panaudoja kaip įrankį, vėliau atsako už savo veiksmus.

Trečiasis skyrius – tai poetinė giesmė, viena gražiausių visame Senajame Testamente. Joje Habakukas prisimena Dievo darbus istorijoje: Sinajaus apreiškimą, Izraelio išvedimą iš Egipto, pergales prieš priešus. Giesmė parašyta ritminga, beveik muzikinė forma, primenanti senovines liturgines maldas. Pranašas čia pasiekia dvasinę ramybę – jis pripažįsta, kad net jei vynmedis nebus derlingas, jei avys dings iš gardų, jis vis tiek džiaugsis Viešpačiu. Tai vienas iš labiausiai jaudinančių tikėjimo išpažinimų visoje Biblijoje: tikėjimas, kuris negrįstas sėkme ar gėrybėmis, bet vien pasitikėjimu Dievo esatimi.

Habakuko knyga daro stiprų įspūdį dėl savo atvirumo ir žmogiškumo. Joje girdime ne pranašo, kuris žino visus atsakymus, bet žmogaus, kuris klausia ir abejoja. Tokia drąsa kalbėti su Dievu tiesiai, net iš nevilties, vėliau tapo pavyzdžiu psalmėms, Jobui ir net kai kuriems mistikams. Habakukas tarsi kviečia žmogų nebijoti abejoti, jei tik abejonės kyla iš troškimo suprasti Dievo teisingumą.

Istoriškai manoma, kad Habakuko veikla vyko apie 609–597 m. pr. Kr., kai babiloniečiai kilo į valdžią ir grasino Jeruzalei. Kai kurie egzegetai pastebi, jog Habakuko giesmė galėjo būti naudojama šventyklos liturgijoje, o kai kurie žydų rankraščiai, pavyzdžiui, rastieji Kumrane, vadinamajame Negyvosios jūros ritinyje, liudija, kad ši knyga turėjo ypatingą reikšmę ir vėlesniems laikams.

Habakuko knyga, Chavaqquq

A. DIEVO IR PRANAŠO POKALBIS

Ištarmė, kurią Habakukas gavo regėjimo metu.

Pranašas skundžiasi Dievui
Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE,
ir tu manęs neišgirsi?
Arba rėksiu: „Smurtas!” –
ir tu manęs negelbėsi?
Kodėl rodai man nusikaltimus
ir žiūri į vargą?
Mane puola ir prievartauja;
vaidai kyla, barniai nesiliauja.
Įstatymas neturi galios,
teisingumas niekad nelaimi.
Sukčius apmauna teisųjį,
užtat teismo sprendimas kreivas.

Dievas atsako pranašui

Pasižvalgykite po tautas,
įsidėmėkite!
Stebėkitės ir apstulbkite!
Juk jūsų dienomis vyksta dalykas,
kuriuo netikėtumėte,
jei ir būtų jums pasakyta.
Tikėk manimi! Aš išjudinu
kaldėjus, –
tą žiaurią ir veržlią tautą, –
žygiuojančius per žemės platybes
užimti svetimų sodybų.
Jie baisūs ir kelia klaiką;
teisę ir didybę sau jie patys nustato.
Jų žirgai greitesni už leopardus,
aršesni už vilkus vakare;
jų ristūnai šuoliuoja.
Jų raiteliai atjoja iš toli,
skrenda lyg aras prie maisto.
Visi joja siaubti,
įbedę akis į priekį,
semia kaip smėlį belaisvius.
Iš karalių tyčiojasi,
valdovai jiems išdaiga.
Kiekvieną tvirtovę išjuokia, –
sukasa žemių pylimą ir ją paima.
Tuomet pasikeičia kaip vėjas
ir pradingsta…
Nusižengia ir nusikalsta,
nes jų Dievas yra jų pačių galybė!

Pranašas vėl skundžiasi

Argi tu nesi nuo amžinybės,
VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis?
Tu esi nemirtingas!
Tu, VIEŠPATIE, paskyrei juos teisti;
tu, Uola, paruošei juos bausti.
Tavo akys per šventos
žvelgti į pikta,
tu negali žiūrėti į nusikaltimus.
Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli,
kai nedorėliai teisesnius už save ryja?
Kaip jūros žuvis padarei žmones,
tarsi šliužus, neturinčius valdovo.

Ištraukia priešas juos visus kabliu,
išvelka savo tinklu,
susemia juos savo bradiniu,
todėl linksminasi ir džiūgauja,
aukoja atnašas savo tinklui
ir degina smilkalus savo bradiniui,
nes jais pagausino savo davinį,
ir valgis riebus.
Argi taip jie ir toliau tuštins savo
tinklą,
žudydami tautas be pasigailėjimo?

Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo;
lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys,
koks bus jo atsakymas į mano skundą.

Dievas antrąkart atsako pranašui

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir
tarė:
– Užrašyk regėjimą,
įrėžk taip aiškiai į lenteles,
kad ir bėgikas jį perskaitytų.
Paskirtu laiku išsipildys regėjimas,
dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja.
Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk;
tikrai jis išsipildys, nesuvėluos.
Pasižiūrėk į puikuolį!
Jo dvasia nėra dora;
o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.

B. NEDORĖLIŲ PRAŽŪTIS

Be to, turtas yra apgaulus;
puikuoliai neišlieka.
Išsižioja plačiai kaip Šeolas,
kaip mirčiai jiems niekad negana.
Glemžia sau visas tautas
ir užkariauja visas gentis.

Ar neims visi tokius žmones
pajuokti,
apie juos patyčiomis ir patarlėmis kalbėti?
„Vargas tam,
kuris krauna, kas jam nepriklauso!”

Kaip ilgai nesiliausi krautis daiktus,
paimtus kaip užstatą?
Ar nesukils staiga tavo skolintojai?
Ar neatsibus tie, kurie tau baimę kelia?
Tuomet būsi tu jiems grobis!
Kadangi apiplėšei daug tautų,
plėš tave visų tautų likučiai
už išlietą žmonių kraują ir smurtą žemei –
miestams ir visiems, kas juose gyvena.
„Vargas tam,
kuris siekia neteisėtos naudos savo namams,
krauna aukštai sau lizdą,
norėdamas saugiai gyventi!”
Užtaisei gėdą savo namams,
išžudydamas daug tautų,
ir sau užsitraukei pražūtį.
Netgi akmenys šauks sienoje
ir tinkas atsilieps iš sienojų tarpo.

„Vargas tam,
kuris stato miestą išliedamas kraują
ir įkuria gyvenvietę nusikaltimais!”

Argi ne Galybių VIEŠPATIES valia
žmonės triūsia ugniai pamaitinti
ir tautos tuščiai vargsta?
Vis dėlto žemė bus taip pilna
VIEŠPATIES šlovės pažinimo,
kaip jūra iki kraštų pripildyta vandenų.

„Vargas tam,
kuris liedamas pyktį girdo savo kaimynus,
kol jie pasigeria,
norėdamas pasižiūrėti į jų nuogumą!”

Teks tau panieka
vietoj garbės.
Gerk ir tu pats! Svirduliuok!
Taurė VIEŠPATIES dešinėje pasisuks į
tave
ir gėda aptemdys tavo garbę!
Smurto veiksmai, padaryti Libanui,
vers baisėtis tave,
žvėrių išnaikinimas
klaiką tau kels,
už išlietą žmonių kraują ir smurtą žemei –
miestams ir visiems, kas juose gyvena.

Ką padės stabas,
meistro padarytas,
lietas paveikslas ir melo mokytojas?
Meistras pasitiki savo darbu,
nors jo kūrinys yra tik stabas,
negalintis žodžio ištarti!
Vargas tam,
kuris taria rąstagaliui: „Pabusk!”
ir kurčiam akmeniui: „Kelkis!”
Ar jis gali pamokyti?
Įsižiūrėk! Auksu ir sidabru aptrauktas,
tačiau gyvybės alsavimo jis neturi.

Bet VIEŠPATS yra savo
Šventykloje, –
tenutyla jo akivaizdoje visa žemė.

C. HABAKUKO MALDA

Pranašo Habakuko malda. Pagal raudos melodiją.
VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių,
esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų.
Atnaujink jį mūsų laikais,
padaryk jį žinomą mūsų laikais!
Būk gailestingas, net kai pyksti!
Dievas atėjo iš Temano,
Šventasis iš Parano kalno .
(Sela – pauzė)
Jo garbė pripildė dangų,
ir žemė buvo sklidina jo garbės.
Žėresys kaip saulė;
spinduliai švysčiojo iš jo rankos, –
iš ten, kur slypi jo galybė.
Maras žygiavo pirm jo,
o mirtis sekė įkandin.
Kai sustojo, supurtė žemę;
kai pažvelgė, drebėjo tautos.
Amžinieji kalnai skeldėjo;
palei jo senuosius kelius
įdubo pirmykštės kalvos.

Mačiau nelaimės užpultas Kušano
palapines,
virpančias midjaniečių krašto palapinių dangas.
Argi užsidegė tavo pyktis ant upių,
VIEŠPATIE?
Nejau tavo įniršis virė ant upių
ir įpykis ant jūros,
kai valdei savo žirgus,
vežei karo vežimus į pergalę?
Švytavai iš dėklo ištrauktu lanku,
tavo žodžio prisotintos buvo strėlės.
(Sela – pauzė)

Upėmis vagojai žemę.
Kalnai, tave matydami, drebėjo;
pratrūko liūties srautas;
suriaumojo jūrų bedugnė.
Saulė iškėlė aukštai savo rankas,
mėnulis sustojo savo didingoje
buveinėje
nuo šviesos tavo eiklių strėlių,
nuo spindesio tavo žaibuojančios ieties.
Įniršęs per žemę žengei,
įpykęs sutrypei tautas.
Išėjai gelbėti savo tautos,
gelbėti savo pateptojo.
Sutriuškinai galvą nedorųjų namų,
apnuoginai juos nuo pamatų ligi stogo.
(Sela – pauzė)

Pervėrei jo paties strėlėmis
galvą jo karių,
ėjusių kaip viesulas mūsų išblaškyti,
džiūgavusių, kad galės praryti
besislapstančius vargšus.
Savo žirgais sutrypei jūrą,
išjudinai galingus vandenis.

Girdžiu ir drebu visu kūnu;
išgirdus balsą, mano lūpos virpa.
Pašlijo mano kaulai,
netikri tapo mano žingsniai.
Vis dėlto ramiai laukiu dienos,
kuri atneš nelaimę
mus puolančiai tautai.

Nors figmedis nežydėtų
ir nebūtų vaisių ant vynmedžių;
nors alyvmedis neneštų derliaus
ir laukai neduotų maisto;
nors avių kaimenė dingtų iš avidės
ir galvijų banda iš tvarto,
tačiau aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE,
džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.
Mano stiprybė – Dievas VIEŠPATS, –
jis daro mano kojas kaip stirnų
ir leidžia man žengti aukštumomis.

(CHORO VADOVUI: PALYDINT STYGINIAMS INSTRUMENTAMS)