Agėjo knyga (hebrajiškai חַגַּי Ḥaggay, vardas reiškiantis „šventasis“ arba „švenčių žmogus“) – dar vadinama Agėjo pranašyste, Haggai, Pranašo Agėjo knyga arba tiesiog Agėju – trumpiausia tarp pranašų knygų po Abdijo, vos du skyriai, bet juose telpa visas atkaklus raginimas atstatyti griuvėsius, kai žmonės jau priprato gyventi tarp jų.
Agėjas prabyla 520 m. pr. Kr., antraisiais metais po to, kai persų karalius Kyras leido žydams grįžti iš Babilono tremties. Grįžusieji jau beveik 17 metų gyvena Jeruzalėje, bet šventykla tebestovi pusiau nugriauta, o žmonės stato sau gražius namus su lubomis iš kedro. Agėjas ateina ir klausia tiesiai: „Ar jau laikas jums gyventi savo iškaltuose namuose, o šie namai – griuvėsiuose?“
Jis nekalba apie abstrakčią šlovę ar ateities vizijas. Jis kalba apie konkrečias problemas: derlius menkas, pinigai degina kišenėse, drabužiai nešildo, alus rūgsta, o duona džiūsta. Žmonės sako: „Dar ne laikas statyti Viešpaties namų“. Agėjas atsako: laikas statyti savo namus – rado, o Viešpaties namams – ne. Jis siūlo paprastą eksperimentą: pagalvokite, kodėl viskas slysta iš rankų. Atsakymas – nes šventykla tebestovi griuvėsiuose, o jūs manote, kad tai neturi įtakos jūsų kasdienybei.
Įdomu, kad Agėjas – vienas iš dviejų pranašų (kartu su Zachariju), kurie prabyla būtent po tremties, kai jau nebėra karaliaus, nebėra nepriklausomos valstybės, tik persų valdytojas Zorobabelis ir vyriausiasis kunigas Jozue. Agėjas kreipiasi į juos tiesiog vardais, kaip į kaimynus, ir sako: pradėkite dabar. Ir žmonės paklauso. Per tris savaites nuo pirmojo Agėjo žodžio jie pradeda darbus.
Knygoje yra keistas momentas, kai Agėjas klausia kunigų apie švarumą ir nešvarumą pagal Įstatymą – jei nešvarus žmogus paliečia švarų maistą, ar jis tampa nešvarus? Kunigai atsako teigiamai. Tada Agėjas sako: taip ir jūsų darbas – nešvarus, kol šventykla griuvėsiuose. Tai ne apie ritualinę švarą, o apie tai, kaip mūsų gyvenimo prioritetai užteršia viską, ką darome.
Paskutiniame skyriuje Agėjas perduoda pažadą Zorobabeliui: „Tą dieną imsiu tave, sūnau Šealtielio, mano tarnas, ir padarysiu tave kaip antspaudą, nes tave išsirinkau“. Zorobabelis – Dovydo palikuonis, bet jis tik persų skiriamas valdytojas, ne karalius. Vis dėlto Agėjas jam duoda beveik mesijinį pažadą – tarsi sako: net ir tokioje mažoje padėtyje tu esi Dievo pasirinktas ženklas.
Agėjo knyga
A. SKATINIMAS ATSTATYTI ŠVENTYKLĄ
Antraisiais karaliaus Darijaus metais, šeštą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Hagajį Judo valdytojui Šealtielio sūnui Zerubabeliui ir vyriausiajam kunigui Jehozadako sūnui Jehošuai: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Šie žmonės sako, kad dar neatėjo metas atstatyti VIEŠPATIES Šventyklą'” {Tuomet VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Hagajį:} „Argi metas jums patiems gyventi savo pagražinimais apkaltuose namuose, kai šis Namas tebėra sugriautas?”
Dabar taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
„Atkreipkite dėmesį, kaip jums ėjosi!
Jūs daug sėjote, bet mažai išvalėte;
valgote, bet neprivalgote;
geriate, bet neatsigeriate;
apsirengiate, bet nė vienam nėra šilta;
ir kas šį tą užsidirba,
užsidirba dėti į kiaurą maišą”.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
„Pagalvokite, kaip jums einasi?
Kopkite į kalvas, pargabenkite rąstų
ir atstatykite Namus.
Tuomet žvelgsiu į jį su malonumu
ir būsiu pašlovintas, – kalbėjo
VIEŠPATS.
Jūs daug tikėjotės,
bet gavote mažai,
ir ką namo pargabenote,
vėjais paleidau.
Kodėl gi? – tai VIEŠPATIES žodis.
Ogi todėl, kad mano Namai
tebėra griuvėsiai,
o jūs visi skubinatės
kiekvienas prie savo namų.
Todėl dangūs virš jūsų nedavė rasos
ir žemė nedavė savo derliaus.
Pašaukiau sausrą žemei ir kalvoms,
javams, jaunam vynui ir šviežiam aliejui, –
viskam, ką dirva augina, –
žmonėms ir gyvuliams
ir visam jų triūso vaisiui”.
Šealtielio sūnus Zerubabelis ir vyriausiasis kunigas Jehozadako sūnus Jehošua drauge su visu tautos likučiu paklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir pranašo Hagajo žodžių, nes VIEŠPATS, jų Dievas, buvo jį siuntęs; žmonės buvo apimti VIEŠPATIES baimės. Tuomet VIEŠPATIES pasiuntinys Hagajas, vykdydamas VIEŠPATIES pasiuntinybę, tarė žmonėms: „Aš esu su jumis, – tai VIEŠPATIES žodis”.
VIEŠPATS paskatino Judo valdytojo Šealtielio sūnaus Zerubabelio dvasią, vyriausiojo kunigo Jehozadako sūnaus Jehošuos dvasią ir viso tautos likučio dvasią. Jie atėjo ir ėmėsi darbo prie VIEŠPATIES, savo Dievo, Namų dvidešimt ketvirtą šeštojo mėnesio dieną.
B. PAGUODOS IR VILTIES ŽODŽIAI
Antraisiais karaliaus Darijaus metais, septintą mėnesį, dvidešimt pirmą mėnesio dieną, atėjo VIEŠPATIES žodis per pranašą Hagajį: „Nūn kreipkis į Judo valdytoją Šealtielio sūnų Zerubabelį, vyriausiąjį kunigą Jehozadako sūnų Jehošuą bei į tautos likutį ir sakyk:
‘Kas iš jūsų dar yra gyvas,
kuris matė šiuos Namus pradinės šlovės
apgaubtus?
Kaip jums dabar jis atrodo?
Argi nėra jis it niekas jūsų akyse?
Tačiau dabar drąsos, Zerubabeli, –
tai VIEŠPATIES žodis;
drąsos, vyriausiasis kunige,
Jehozadako sūnau Jehošua;
drąsos jums, visi krašto žmonės, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Imkitės darbo! Juk aš esu su jumis, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis!
Aš jums tai pažadėjau,
kai išėjote iš Egipto.
Mano dvasia tebėra tarp jūsų, – nebijokite!'”
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
„Dar valandėlė laiko,
ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę,
jūrą ir sausumą.
Visas tautas taip sudrebinsiu,
kad visų tautų lobiai čia suplauks,
pripildysiu šį Namą šlovės, –
sakė Galybių VIEŠPATS.
Mano yra sidabras
ir mano yra auksas, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Šių naujų Namų šlovė bus
didesnė negu senoji, –
sakė Galybių VIEŠPATS, –
šioje vietoje duosiu taiką, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis”.
Antraisiais Darijaus metais, dvidešimt ketvirtą devinto mėnesio dieną, atėjo VIEŠPATIES žodis pranašui Hagajui: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Paprašyk kunigų nuosprendžio šiuo reikalu. Jei kas nešasi pašventintą mėsą savo drabužio skverne ir paliečia tuo skvernu duoną ar viralą, ar vyną, ar aliejų, – bet kokį valgį, – ar jis bus pašventintas?'” – „Ne”, – atsakė kunigai. Hagajis vėl klausė: „Jei kas nors, susiteršęs lavono palietimu, paliestų bet ką iš šių valgių, ar jis taptų nešvarus?” – „Taip, jis tampa nešvarus”, – atsakė kunigai.
Tuomet Hagajis tęsė:
„Lygiai tokia yra ši tauta
ir ši gentis mano akivaizdoje, –
tai VIEŠPATIES žodis;
toks yra kiekvienas jų rankų darbas;
netgi tai, ką jie ten aukoja, yra nešvaru.
Bet dabar atkreipkite dėmesį, kas dėsis nuo šios dienos ir ateityje. Kol nebuvo krautas akmuo ant akmens VIEŠPATIES Šventykloje, kaip jums ėjosi? Kai nueidavo kas prie dvidešimties saikų javų krūvos, ten jų būdavo tik dešimt; kai nueidavo kas prie vyno statinės pasisemti penkiasdešimties saikų, jų būdavo tik dvidešimt.
Plakiau jus, – visus jūsų rankų darbus, – sausra, kūlėmis ir kruša, tačiau jūs prie manęs negrįžote, – tai VIEŠPATIES žodis. Atkreipkite dėmesį, kas darysis nuo šiandien, nuo devinto mėnesio dvidešimt ketvirtos dienos. Nuo tos dienos, kai buvo padėti VIEŠPATIES Šventyklos pamatai, pažiūrėkite, ar svirne vis dar trūks grūdų sėklai? Ar vynuogė, figmedis, granatmedis ir alyvmedis vis dar neneš vaisių? Nuo šiandien jus laiminsiu!”
Antrąkart atėjo VIEŠPATIES žodis Hagajui dvidešimt ketvirtą mėnesio dieną: „Kalbėk Judo valdytojui Zerubabeliui, sakyk: ‘Sudrebinsiu dangus ir žemę, nugriausiu karalysčių sostus, sunaikinsiu tautų karalysčių galybę. Išvartysiu karo vežimus drauge su jų įgulomis; žirgai klups ir jų raiteliai kapos vienas kitą kalaviju. Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – paimsiu tave, Zerubabeli, mano tarne Šealtielio sūnau, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir padarysiu iš tavęs sau antspaudo žiedą, nes tave išsirinkau, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis'”.