Judo laiškas (originalo kalba gr. Ἰούδα ἐπιστολή – Iouda epistolē, lotyniškai Epistola Iudae) yra viena trumpiausių, tačiau kartu ir viena griežčiausių Naujojo Testamento knygų. Biblijos kanone jis žymimas santrumpa Jud. Šis tekstas priklauso Bendriesiems (Visuotiniams) laiškams, nes yra skirtas ne vienai konkrečiai bažnyčiai, o visiems pašauktiesiems krikščionims, susiduriantiems su vidine bendruomenės griūtimi.
Istorinė metrika: asmenys, vieta ir laikas
- Autorius: Judas, kuris prisistato kaip „Jėzaus Kristaus tarnas ir Jokūbo brolis“. Tradiciškai jis tapatinamas su vienu iš Jėzaus brolių (pusbrolių), minėtų Evangelijose. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra Judas Iskarijotas (išdavikas).
- Adresatas: Tiksliai neįvardinta krikščionių bendruomenė, tačiau iš teksto matyti, kad skaitytojai puikiai išmano Senojo Testamento istoriją ir žydų tradicijas, todėl manoma, kad tai žydų kilmės krikščionys.
- Parašymo laikas: Tiksliai nustatyti sunku, tačiau dauguma tyrinėtojų nurodo 65–80 m. po Kr. laikotarpį.
- Parašymo vieta: Nežinoma, tačiau spėjama, kad tai galėjo būti Palestina arba Egiptas, kur Judo autoritetas buvo gerai žinomas.
Judas pradeda laišką paaiškindamas, kad iš pradžių ketino rašyti apie „bendrą išganymą“, tačiau iškilęs pavojus privertė jį pakeisti temą. Į bendruomenę slapta įsėlino „bedieviai žmonės“, kurie Dievo malonę pavertė palaidumu ir neigė Kristaus autoritetą. Atsakydamas į šią krizę, Judas priėmė keletą fundamentalių sprendimų:
- Sprendimas ginti tikėjimą: Judas nusprendžia ir ragina tikintuosius „kovoti už tikėjimą, kuris vieną kartą visiems laikams buvo patikėtas šventiesiems“. Tai reiškia, kad krikščionių mokymas yra baigtinis ir negali būti keičiamas pagal asmeninius norus ar naujas „laisvas“ interpretacijas.
- Dievo teismo priminimas: Kad parodytų klaidingų mokytojų likimą, Judas nusprendžia pateikti istorinius pavyzdžius: netikinčius izraelitus dykumoje, puolusius angelus, Sodomos ir Gomoros miestus. Tai perspėjimas, kad malonė nereiškia nebaudžiamumo.
- Dvasinė budrystė: Judas pateikia tris blogio pavyzdžius: Kaino kelią (pavydas ir žmogžudystė), Balaamo klaidą (godumas) ir Koracho maištą (nepaklusnumas autoritetui). Jis nusprendžia, kad bendruomenė turi atpažinti šiuos bruožus netikruose mokytojuose.
Nestandartiniai šaltiniai ir teologija
Judo laiškas išsiskiria tuo, kad autorius naudoja ne tik Senojo Testamento kanonines knygas, bet ir žydų apokrifinius šaltinius (pvz., „Mozės dangun ėmimą“ ir „Enocho knygą“). Judas nusprendžia paminėti arkangelo Mykolo ginčą su velniu dėl Mozės kūno ir pranašo Enocho pranašystę apie Viešpaties atėjimą su šventaisiais teisti pasaulio. Tai suteikia laiškui ypatingą, mistinį koloritą.
Antroje laiško dalyje Judas pateikia dvasinio išlikimo planą. Jis nusprendžia, kad krikščionys turi „statyti save ant švenčiausiojo tikėjimo“, melstis Šventojoje Dvasioje ir išlikti Dievo meilėje. Taip pat duodami nurodymai dėl gailestingumo: vienus reikia gailėtis su abejone, kitus „gelbėti raunant iš ugnies“, tačiau saugantis jų nuodėmės įtakos.
Judo laiškas
Sveikinimai. Laiško priežastys
1
1.1 Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis, Dieve Tėve numylėtiems ir Jėzui Kristui išsaugotiems išrinktiesiems:
1.2 tebūnie jums gausiai duota gailestingumo, ramybės ir meilės!
1.3 Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems.
1.4 Mat vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų.
Klaidų skleidėjai ir jiems gresianti bausmė
1.5 Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau žinote kartą visiems laikams, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius.
1.6 Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.
1.7 Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.
Klaidintojų piktžodžiavimas
1.8 Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems.
1.9 Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: Tesudraudžia tave Viešpats!
1.10 Šitie šmeižia, ko neišmano, o ką prigimtimi pažįsta kaip neprotingi gyvuliai, nuo to žlugs.
Klaidintojų sugedimas
1.11 Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, parsidavė Balaamo paklydimui, pražudė save Korės prieštaravimu.
1.12 Jie maišosi jūsų meilės pokyliuose, nesidrovėdami savo purvo, ir tunka. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti.
1.13 Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė.
1.14 Apie juos pranašavo septintasis nuo Adomo [žmogus] Henochas: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų
1.15 įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai”.
1.16 Jie visada niurzga, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba puikybės žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl pelno.
Apaštalų mokslas
1.17 O jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kurie iš anksto buvo paskelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų.
1.18 Jie yra sakę: paskutiniais laikais atsiras šaipūnų, kurie gyvens savo bedieviškais geismais.
1.19 Tai tie, kurie įneša susiskaldymą, jusliniai, bedvasiai žmonės.
Meilės pareigos
1.20 Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje!
1.21 Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui.
1.22 Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti;
1.23 kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnu suteršto drabužio.
Pabaiga
1.24 Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nesuteptus ir džiaugsmingus,
1.25 vieninteliam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia prieš visus amžius ir dabar, ir visais amžių amžiais! Amen.