APAŠTALŲ DARBŲ KNYGA


1Įžanga 1Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė 2iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. 3Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. 4Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – “apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; 5nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia”.

Mokiniai mato Jėzų žengiant į dangų 6Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: “Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” 7Jis atsakė: “Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. 8Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių”.

9Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. 10Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais 11ir prabilo: “Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų”.

JERUZALĖS TIKINČIŲJŲ BENDRUOMENĖ

Apaštalų būrys ir moterys 12Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną.

13Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis. 14Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.

Motiejus išrenkamas apaštalu 15Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių, – ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, – Petras tarė: 16″Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. 17Jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje. 18Bet jis niekšybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo. 19Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamach, – tai reiškia: ‘Kraujo Sklypas’. 20Beje, Psalmių knygoje parašyta:

Jo kiemas dykviete tepavirsta,
ir tegul niekas tenai nebegyvena,
ir:
Tegul kitas perima jo tarnystę.

21Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų, 22pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu, reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju”.

23Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų. 24Paskui meldėsi: “Tu, Viešpatie, kuris visų širdis pažįsti, parodyk, katrą iš šių dviejų pasirenki, 25kad užimtų tą apaštalo tarnystės vietą, nuo kurios nuklydo Judas, pasukdamas į savo kelią”. 26Tada metė burtus, ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.

2Pirmosios Sekminės 1Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. 2Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. 3Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 4Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

5Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. 6Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. 7Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: “Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? 8Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! 9Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, 10Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, 11žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis”. 12Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: “Ką tai reiškia?” 13O kiti šaipėsi: “Jie prisigėrę jauno vyno”.

Petro pamokslas miniai 14Tada stojo Petras su Vienuolika ir pakėlęs balsą prabilo: “Jūs, judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – įsidėmėkite mano žodžius!

15Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę, – juk dabar vos trečia dienos valanda, – 16bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai:

17 Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, –
aš kiekvienam kūnui
išliesiu savosios Dvasios.
Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus,
jūsų jaunuoliai matys regėjimus,
o jūsų seniai sapnuos sapnus.
18 Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms
tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios,
ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje
ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų:
kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis – krauju,
prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai,
21 ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo,
bus išgelbėtas.

22Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; 23taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. 24Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis. 25Juk Dovydas apie jį sako:

Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį.
Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau.
26 Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos,
ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,
27 nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje
ir neduosi savo šventajam supūti.
28 Gyvenimo kelius tu man atvėrei
ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje.

29Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra pas mus po šiai dienai. 30Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, 31Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupūsiąs. 32Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. 33Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite. 34Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba:

Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje;
35 aš patiesiu tavo priešus, tarsi pakojį po tavo kojų.

36Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”.

Atsivertimų banga 37Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, broliai?” 38Petras jiems atsakė: “Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. 39Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”. 40Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: “Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!” 41Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.

Pirmoji krikščionių bendruomenė 42Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.

43Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų.

44Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. 45Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.

46Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, 47garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.

3Luošio išgydymas 1Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. 2Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. 3Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. 4Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: 5″Pažiūrėk į mudu”. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. 6Bet Petras prabilo: “Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!” 7Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. 8Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. 9Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. 10Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

Petras viešai skelbia Mesiją 11Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę susibėgo visa minia. 12Tai matydamas, Petras kreipėsi į minią: “Izraelitai! Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?! 13Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. 14Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. 15Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai. 16Jėzaus vardas – dėlei tikėjimo jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse.

17O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai. 18Taip Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent – kad jo Mesijas kentėsiąs. 19Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, 20kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. 21Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis. 22Antai Mozė yra pasakęs: Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys. 23O kas to pranašo neklausys, bus išdildytas iš savo tautos. 24Ir visi pranašai, kurie tik bylojo nuo Samuelio laikų, vienas po kito skelbė šias dienas.

25Jūs esate vaikai pranašų ir tos sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų protėviais, tardamas Abraomui: Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės. 26Dievas pirmiausia jums pažadino ir pasiuntė savo tarną, kad jis atneštų jums palaimą, atitraukdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų”.

4Petras ir Jonas aukščiausiajame teisme 1Jiems dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. 2Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu. 3Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, mat jau buvo vakaras. 4Vis dėlto daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.

5Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai, 6taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. 7Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: “Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?” 8Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: “Tautos vadovai ir seniūnai! 9Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, 10tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. 11Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. 12Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”.

13Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, beraščiai žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, 14žiūrėdami į stovintį su apaštalais pagydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais. 15Tuomet liepė jiems pasišalinti iš teismo tarybos, o patys ėmė tartis: 16″Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti. 17Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu”.

18Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu. 19Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: “Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! 20Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję”. 21Prigrasinę jie paleido juos, nes nerado už ką bausti. Be to, jie bijojo žmonių, nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą. 22Vyrui, kuris taip stebuklingai išgijo, buvo keturiasdešimt metų su viršum.

Malda, gresiant persekiojimams 23Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir seniūnai. 24Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: “Valdove, tu sukūrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. 25Tu esi taręs per Šventąją Dvasią savo tarno Dovydo lūpomis:

Kodėl niršta pagonys,
kam veltui tautos sąmokslus rengia?
26 Žemės karaliai sukilo,
valdovai susibūrė draugėn
prieš Viešpatį ir jo Mesiją.

27Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, 28kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi. 29O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį. 30Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai”. 31Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.

Bendruomenės vienybė. Barnabo dosnumas 32Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.

33Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa.

34Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus 35sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.

36Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: “Paguodos sūnus”), buvo levitas, kilęs iš Kipro. 37Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.

5Ananijo ir Sapfyros apgaulė 1Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. 2Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. 3Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? 4Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!” 5Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius. 6Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo marškomis kūną, išnešė ir palaidojo.

7Po kokių trijų valandų atėjo Ananijo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. 8Petras ją paklausė: “Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?” “Taip, už tiek”, – atsakė ji. 9Tada Petras prabilo: “Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš”. 10Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro. 11Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.

Apaštalai daro stebuklus. 12Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug ženklų ir stebuklų.

Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. 13Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. 14Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. 15Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. 16Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi.

Apaštalų suėmimas ir stebuklingas išvadavimas 17Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami neapykanta, 18jie suėmė apaštalus ir įmetė į viešą kalėjimą.

19Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė: 20″Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius”. 21Jie paklausė ir, auštant nuėję į šventyklą, ėmė mokyti.

Apaštalai teisme liudija Jėzaus prisikėlimą Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė aukščiausiąją teismo tarybą bei visą izraelitų vyresnybę. Jie nusiuntė į kalėjimą tarnus, kad atvestų apaštalus. 22Nuėję tarnai neberado jų kalėjime. Tad sugrįžę jie pranešė: 23″Mes radome kalėjimą saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome”. 24Išgirdę tokį pranešimą, šventyklos apsaugos viršininkas ir vyriausiasis kunigas sumišę klausinėjo, ką tai galėtų reikšti. 25Tuo metu kažkas atėjęs pranešė: “Tie vyrai, kuriuos jūs buvote uždarę kalėjime, stovi sau šventykloje ir moko žmones”. 26Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis.

27Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą: 28″Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują”. 29Petras ir apaštalai atsiliepė: “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. 30Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio. 31Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. 32Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems”. 33Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti.

Gamalielio patarimas 34Tuomet taryboje pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti tuos vyrus 35ir prabilo: “Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. 36Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jis subūrė apie keturis šimtus šalininkų, bet buvo užmuštas, visi jo bičiuliai išsisklaidė ir nuėjo niekais. 37Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė dalį žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti. 38Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, 39o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!” Ir taryba paklausė jo patarimo.

40Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. 41O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. 42Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Jėzų – Mesiją.

PIRMOSIOS MISIJOS

6Septynių diakonų paskyrimas 1Tomis dienomis, mokinių skaičiui didėjant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės. 2Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: “Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. 3Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, 4o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”.

5Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. 6Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.

7Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.

Stepono veikla ir suėmimas 8Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. 9Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. 10Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. 11Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. 12Taip jie sukurstė tautą, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą. 13Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: “Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. 14Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus”. 15Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą [spindintį] tarytum angelo veidą.

7Stepono kalba 1Vyriausiasis kunigas paklausė: “Ar tai tiesa?” 2O Steponas prabilo:

“Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, 3ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu. 4Tada jis paliko Chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate. 5Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis. 6Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami. 7Tačiau, – tarė Dievas, – aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje. 8Ir tuomet jis padarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų. 9Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo. 10Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto karaliaus – faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju. 11Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto. 12Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą, 13o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę. 14Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos – septyniasdešimt penkių asmenų. 15Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai. 16Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro vaikų.

17Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, 18kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. 19Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi. 20Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose, 21o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.22Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. 23Kai jis sulaukė keturiasdešimties metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. 24Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. 25Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. 26Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’ 27Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? 28Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį? 29Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, kame jam gimė du sūnūs. 30Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčio liepsnose. 31Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas: 32Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. 33O Viešpats jam tarė: Nusiauk nuo kojų kurpes, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa. 34Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą.

35Tą tad Mozę, kurio jie išsižadėjo, sakydami: Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėčių krūme. 36Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje. 37Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane. 38Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius. 39Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą. 40Jie tarė Aaronui: Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto. 41Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu. 42Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje:

Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų,
keturiasdešimt metų būdami tyruose?
43 Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę
ir dievo Romfos žvaigždę –
stabus, kuriuos pasidirbote garbinti.
Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.

44Mūsų protėviai dykumoje turėjo apreiškimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą. 45Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų. 46Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; 47ją ir pastatė Saliamonas. 48Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:

49 Dangus – mano sostas,
o žemė – pakojis po mano kojų.
Kokius namus jūs norite man pastatyti? –
klausia Viešpats, –
ar kokia mano poilsio vieta?
50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?!

51Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. 52Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! 53Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.

Stepono nužudymas 54Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. 55O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. 56Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”. 57Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, 58išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. 59Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” 60Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.

8 1Saulius pritarė Stepono nužudymui. Aną dieną prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse.

2Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį apraudojo. 3O Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.

Pilypas Samarijoje 4Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė gerąją naujieną. 5Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. 6Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. 7Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios. Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. 8Taigi didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą.

Simonas burtininkas ir apaštalai 9Mieste buvo vienas žmogus, vardu Simonas, jis vertėsi žyniavimu, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis esąs nepaprastas. 10Ir visi – nuo mažo iki didelio – prie jo šliejosi ir sakė: “Jis yra Dievo galybė, vadinama ‘Didžioji'”. 11Žmonės prie jo šliejosi, nes per ilgesnį laiką buvo apsukęs jiems galvas savo kerais. 12Bet, patikėję Pilypu, skelbiančiu gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys. 13Simonas taip pat įtikėjo ir pasikrikštijęs visur sekiojo Pilypą. Jis buvo apstulbintas, matydamas nepaprastus ženklus ir didžius stebuklus, kurie dėjosi po jo akių.

14Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. 15Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. 16Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. 17Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.

18Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų ir prašė: 19″Duokite ir man tą galią, kad kam uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią”. Bet Petras tarė jam: 20″Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną! 21Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. 22Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį – gal jis atleis tavo širdies paklydimą. 23Kaip matau, tu pilnas tulžies ir esi nedorybės pančiuose”. 24Simonas atsakė: “Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų jūsų žodžiai”.

25O jie, paliudiję ir apsakę Dievo žodį, pasuko atgal į Jeruzalę, pakeliui skelbdami gerąją naujieną daugelyje Samarijos kaimų.

Pilypas pakrikštija Etiopijos didžiūną 26Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: “Kelkis ir vidurdienį nueik ant vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. 27Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, 28o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. 29Dvasia tarė Pilypui: “Prieik ir laikykis greta šito vežimo”. 30Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: “Ar ir supranti, ką skaitąs?” 31Šis atsiliepė: “Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!” Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. 32Rašto skirsnis, kurį jis ką tik skaitė, skelbė:

Tarsi avį vedė jį į pjovyklą,
ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas,
jis neatvėrė savo lūpų.
33 Jis liko pažemintas, todėl nebuvo nuteistas.
Kas apsakys jo giminę,
jeigu jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!

34Eunuchas paklausė Pilypą: “Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” 35Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų.

36Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. “Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?” (37) 38Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo. 39Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais. 40O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.

9Sauliaus pašaukimas 1Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą 2ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. 3Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. 4Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” 5Jis klausė: “Kas tu esi, Viešpatie?” Šis atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 6Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti”. 7Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. 8Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. 9Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

10Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”. 11Viešpats tęsė: “Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi 12ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”. 13Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. 14Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo”. 15Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. 16Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo”. 17Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”. 18Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą ir priėmė krikštą. 19Paskui užvalgęs įgijo jėgų.

Saulius skelbia Jėzų Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, 20Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. 21Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: “Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”

22O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas. 23Po kurio laiko žydai susimokė jį nužudyti. 24Vis dėlto Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, 25bet jo mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.

Saulius Jeruzalėje 26Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį. 27Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. 28Taip jis ėmė lankytis pas juos Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. 29Jis kalbėdavosi bei ginčydavosi ir su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti. 30Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

Ramybės laikotarpis 31Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.

Petras Lidoje išgydo luošį 32Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lidoje. 33Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėjas; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. 34Petras jam tarė: “Enėjau, teišgydo tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!” Šis akimoju atsikėlė. 35Visi Lidos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.

Prikėlimas iš numirusių 36Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė). Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. 37Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. 38Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: “Ateik pas mus nedelsdamas!”

39Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. 40Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: “Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. 41Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. 42Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį. 43Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simonas.

10Šimtininkas Kornelijus 1Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas. 2Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui.

3Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo ateinantį angelą; šis tarė: “Kornelijau!” 4Išsigandęs pažvelgė į jį ir paklausė: “Kas yra, viešpatie?” Šis jam atsakė: “Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir jis tave prisiminė. 5Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. 6Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros”. 7Kai su juo kalbėjęs angelas pasišalino, Kornelijus pasišaukė du namiškius ir vieną maldingą kareivį iš savo valdinių 8ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.

Petro regėjimas 9Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo apie šeštą valandą. 10Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. 11Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn. 12Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. 13Ir jam pasigirdo balsas: “Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!” 14Petras atsakė: “Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto”. 15O balsas vėl tarė: “Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!” 16Taip atsitiko tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.

17Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti regėjimas, štai prie vartų sustojo Kornelijaus pasiuntiniai, kurie teiravosi Simono namų. 18″Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?” – klausė jie garsiai. 19Petrui, tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: “Štai trys vyrai ieško tavęs. 20Greičiau kelkis, lipk žemyn ir be jokios baimės keliauk su jais, nes aš juos atsiunčiau”. 21Taigi Petras nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: “Štai ir aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?” 22Tie atsakė: “Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų”. 23Tuomet Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.

Kornelijaus krikštas 24Rytojaus dieną jis atvyko į Cezarėją. Kornelijus jo laukė, susikvietęs gimines ir artimiausius bičiulius. 25Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. 26Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: “Kelkis! Juk ir aš esu žmogus”. 27Paskui, kalbėdamasis su juo, įžengė vidun ir, atradęs daug susirinkusių žmonių, 28prabilo: “Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti prastu ar nešvariu. 29Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?” 30Kornelijus atsakė: “Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras 31ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo išmaldas. 32Siųsk pasiuntinius į Jopę ir atsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros’. 33Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei čion atvykdamas. Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė”.

34Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: “Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. 35Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. 36Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė gerąją taikos naujieną. Šitas yra visų Viešpats. 37Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. 38Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.

39Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. 40Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, 41beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. 42Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. 43Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą”.

44Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. 45Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. 46Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. 47Tuomet Petras tarė: “Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!” 48Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.

11Pagonių klausimas Jeruzalėje 1Apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, sužinojo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. 2Todėl kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti: 3″Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!” 4Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti: 5″Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą: prie pat manęs nusileido kažkoks rykas, it didžiulė marška už keturių kampų nuleidžiama iš dangaus. 6Atidžiai įsižiūrėjęs, pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių. 7Dar išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’ 8Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’. 9Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’ 10Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų. 11Ir tuojau prieš namus, kuriuose mes buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos. 12Dvasia man įsakė be jokios baimės keliauti su jais. Mane lydėjo šitie šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus. 13Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk ką į Jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru. 14Jis pamokys tave ir visus tavo namiškius, kaip išsigelbėti’.

15Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. 16Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’. 17Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!” 18Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: “Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų”.

Antiochijos bendruomenė 19Išblaškytieji persekiojimo, kilusio dėl Stepono, nukeliavo į Fenikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams. 20Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kireniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. 21Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.

22Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bendrijos ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. 23Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui. 24Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys.

25Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. 26Jiedu abu ištisus metus darbavosi bendrijoje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius “krikščionimis”.

Barnabas ir Saulius vyksta į Jeruzalę 27Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų. 28Vienas iš jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį. Badas iš tiesų atėjo, Klaudijui valdant. 29Mokiniai, kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Jeruzalės brolius ir nusiųsti jiems pašalpą. 30Jie taip padarė ir per Barnabą bei Saulių nusiuntė vyresniesiems paramą.

12Petro suėmimas ir stebuklingas išvadavimas 1Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos bendrijos žmones. 2Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. 3Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos duonos dienos. 4Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. 5Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui.

6Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą. 7Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: “Kelkis greičiau!” Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. 8Angelas kalbėjo toliau: “Susijuosk ir apsiauk sandalus!” Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: “Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!” 9Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matęs regėjimą. 10Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė. 11Petras atsipeikėjęs tarė: “Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų”.

12Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kame nemažas būrys buvo susirinkęs melstis. 13Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten. 14Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų. 15Jai sakė: “Tu pakvaišai!” Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: “Tai jo angelas”.

16Tuo tarpu Petras toliau beldė į duris. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro. 17Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: “Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams”. Paskui iškeliavo kur kitur.

18Išaušus dienai, tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl Petro. 19Erodas įsakė jo ieškoti. Nesuradęs ištardė sargybinius ir įsakė juos nubausti mirtimi. Paskui persikėlė iš Judėjos į Cezarėją ir čia pasiliko.

Erodo mirtis 20Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie sutartinai kreipėsi į jį ir, pasitelkę karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas iš karaliaus žemių gabenosi maistą. 21Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. 22Žmonės ėmė šaukti: “Tai dievo, ne žmogaus balsas!” 23Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė kirminų suėstas.

Barnabas ir Saulius grįžta į Antiochiją 24Viešpaties žodis vis augo ir plito. 25Barnabas ir Saulius, baigę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.

PIRMOJI BARNABO IR PAULIAUS KELIONĖ

APAŠTALŲ SUSIRINKIMAS JERUZALĖJE

13Barnabo ir Sauliaus pašaukimas 1Antiochijos bendrijoje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. 2Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: “Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau”. 3Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.

Kipras. Burtininkas Barjėzus 4Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą. 5Atvykę į Salaminą, jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas. 6Taip jie perėjo visą salą iki Pafo, kur sutiko vieną žydą, burtininką ir netikrą pranašą, vardu Barjėzus. 7Jis buvo artimas prokonsului Sergijui Pauliui, išmintingam vyrui. Šis, pasivadinęs Barnabą ir Saulių, panorėjo pasiklausyti Dievo žodžio. 8Jiems priešinosi Elimas – burtininkas (toks šito žodžio vertimas). Jis stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. 9Tada Saulius, kitaip vadinamas Pauliumi, Šventosios Dvasios kupinas, įdėmiai pažvelgė į jį 10ir prabilo: “Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisingumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių? 11Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės”. Ir tučtuojau užgulė jį tiršta tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink ieškodamas, kas jam ištiestų ranką. 12Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, neatsistebėdamas Viešpaties mokslu.

Išsiskyrimas su Morkum. Pisidijos Antiochija 13Iš Pafo Paulius ir jo palydovai atplaukė į Pergę, Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę. 14O jie iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pisidijos Antiochiją. Šabo dieną jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. 15Po Įstatymo ir pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: “Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams – tarkite!”

Paulius kalba žydams 16Tada Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo: “Izraelio vyrai ir dievobaimingieji žmonės, paklausykite! 17Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius ir išaukštino juos, gyvenančius išeivijoje, Egipto šalyje. Rodydamas savo rankos galybę, išvedė juos iš Egipto 18ir per keturiasdešimt metų rūpinosi jais tyruose. 19Vėliau, išnaikinęs septynias tautas Kanaane, leido jiems paveldėti anų žemes 20beveik po keturių šimtų penkiasdešimties metų. Paskui davė teisėjus iki pranašo Samuelio. 21Tuo laiku jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų. 22Pašalinęs Saulių, jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. 23Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. 24Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. 25Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio’.

26Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis. 27Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jėzaus ir, jį pasmerkdami, įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą. 28Nors nerado jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad jis būtų nužudytas. 29Išpildę visa, kas buvo apie jį parašyta, nuėmė jį nuo [kryžiaus] medžio ir paguldė į kapą. 30Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių. 31Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms. 32Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: 33jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! 34Kad jį prikėlė iš numirusių ir jis neturėjo supūti, Dievas buvo taip nusakęs: Aš ištesėsiu šventus bei tikrus pažadus Dovydui. 35Dar kitoje vietoje sakoma: Tu neleisi savo Šventajam supūti. 36Bet Dovydas numirė, savo kartoje patarnavęs Dievo valiai. Jis buvo palaidotas prie savo protėvių ir supuvo. 37O tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo.

38Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, 39nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. 40Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis:

41 Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių!
Štai aš darau darbą jūsų dienomis,
darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos”.

42Jiems išeinant, žmonės prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus.

43Susirinkimui pasibaigus, daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui Paulių ir Barnabą. Šie kalbėjosi su jais ir ragino juos būti ištikimus Dievo malonei.

Paulius ir Barnabas kreipiasi į pagonis 44Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio. 45Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. 46Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: “Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. 47Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių”.

48Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. 49Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.

50Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. 51O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. 52Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

14Evangelija skelbiama Ikonijuje 1Panašiai ir Ikonijuje jie nuėjo į žydų sinagogą ir taip sėkmingai prabilo, jog įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų.

2Bet tikėjimą atmetusieji žydai kurstė ir pjudė pagonis prieš brolius. 3Paulius ir Barnabas tenai pasiliko ilgesnį laiką ir drąsiai kalbėjo, remdamiesi Viešpačiu, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus.

4Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus. 5Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi juos iškoneveikti ir užmušti akmenimis. 6Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. 7Ten jie skelbė Evangeliją.

Luošio pagydymas 8Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. 9Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagyti, 10garsiai pasakė: “Atsistok tiesiai ant savo kojų!” Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.

11Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: “Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!” 12Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. 13Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti. 14Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir šoko prie minios, 15šaukdami: “Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. 16Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. 17Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo”. 18Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.

Misijos pabaiga 19Iš Antiochijos ir Ikonijaus atvykę žydai sukurstė žmones, tie apsvaidė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu. 20Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę.

21Šitame mieste jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją. 22Ten jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą ir sakė: “Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę”. 23Kiekvienoje bendrijoje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.

24Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją, 25skelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. 26Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė.

27Sugrįžę jie sušaukė bendriją ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. 28Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką.

15Ginčai dėl apipjaustymo 1Iš Judėjos atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: “Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti”. 2Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie iš anų nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.

3Bendrijos aprūpinti jie iškeliavo per Fenikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą visiems broliams. 4Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bendrijos, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas buvo per juos nuveikęs.

5Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusių tikėjimą fariziejų ir tarė: “Juos reikia apipjaustyti ir reikalauti, kad jie laikytųsi Mozės Įstatymo”. 6Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.

Petro kalba apaštalų susirinkime 7Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: “Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų Evangeliją ir įtikėtų. 8Ir Dievas, kuris skaito žmonių širdyse, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums. 9Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis. 10Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti? 11Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie”.

12Visas susirinkimas nutilo. Dalyviai ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kokių didžių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė pagonijoje.

Jokūbo kalba 13Jiems nutilus, atsiliepė Jokūbas ir tarė: “O dabar, broliai, paklausykite manęs! 14Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą. 15Čia dera pranašo žodžiai, nes parašyta:

16 Paskui aš sugrįšiu
ir vėl atstatysiu suirusią Dovydo padangtę.
Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir atkursiu ją,
17 kad imtų ieškoti Viešpaties visi kiti žmonės,
visos tautos, kuriose minimas mano vardas.
Taip sako Viešpats, 18leisdamas nuo amžių tai pažinti.

19Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti, 20o tiktai jiems parašyti, kad susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. 21Mat Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie jį kas šabą skaito sinagogose”.

Apaštalų raštas 22Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bendrija nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys tarp brolių. 23Jiems įteikė tokį raštą: “Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių. 24Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį, 25mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi, 26kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas. 27Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu. 28Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: 29susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!”

Pasiuntiniai Antiochijoje 30Atvykę į Antiochiją, pasiuntiniai sukvietė visą bendruomenę ir įteikė laišką. 31Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais. 32Judas ir Silas, būdami pranašai, guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais. 33Kurį laiką ten pagyvenę, jie buvo brolių išleisti su ramybės linkėjimais atgal pas tuos, kurie buvo juos siuntę. (34) 35Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Kartu su daugeliu kitų jie mokė ir skelbė Viešpaties žodį.

ANTROJI IR TREČIOJI PAULIAUS MISIJŲ KELIONĖS

Paulius išsiskiria su Barnabu 36Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: “Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi”. 37Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi, 38bet Paulius reikalavo neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais. 39Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, 40o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei. 41Jis leidosi per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bendrijas.

16Paulius prisitraukia Timotiejų 1Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas. 2Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, 3Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.

4Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. 5Taip bendrijos vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

Per Mažąją Aziją 6Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. 7Atvykę netoli Mysijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido. 8Perėję Mysiją, jie nuėjo į Troadą. 9Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!” 10Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.

Atvykimas į Filipus. Lidija 11Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį. 12Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją. Šiame mieste užtrukome kelias dienas. 13Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. 14Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams. 15Ji su savo namiškiais priėmė krikštą ir pakvietė: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.

Pauliaus ir Silo suėmimas 16Kartą einančius į maldos vietą mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. 17Ji ėmė sekti paskui Paulių ir mus, šaukdama: “Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią”. 18Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti”. Ir dvasia tučtuojau pasišalino.

19Pamatę, jog pasipelnymo viltys žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę. 20Nuvedę pas pretorius, jie tarė: “Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai 21ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”. 22Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. 23Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. 24Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą.

Stebuklingas išgelbėjimas 25Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. 26Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai. 27Viršininkas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. 28Bet Paulius garsiai sušuko: “Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai”.

29Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir visas virpėdamas puolė Pauliui ir Silui po kojų. 30Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?” 31Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”. 32Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams. 33Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. 34Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą.

35Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: “Paleisk tuos žmones!” 36Tasai perdavė tuos žodžius Pauliui: “Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai sau keliauti”. 37Bet Paulius liktoriams pasakė: “Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!”

38Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando. 39Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą. 40Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau.

17Tesalonika. Žydų intrigos 1Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga. 2Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus. 3Jis dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: “Mesijas – tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu”. 4Kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė dievobaimingų graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų.

5Žydus pagavo pavydas. Surinkę iš gatvės piktų žmonių, jie sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Paskui patraukė prie Jãsono namų ir ten ėmė ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išduoti minios teismui. 6Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: “Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, 7ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus”. 8Tokiomis kalbomis žydai sukėlė ant kojų minią ir miesto vadovus. 9Pastarieji, gavę iš Jasono ir kitų laidą, paleido juos.

Naujos sunkenybės Berėjoje 10Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą. 11Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. 12Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų.

13Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čionai drumsti ir kurstyti žmonių. 14Tuomet broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai. 15Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiausiai atvyktų pas jį, grįžo atgal.

Paulius Atėnuose 16Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu. 17Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. 18Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: “Ką šis plepys nori pasakyti?” Kiti: “Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas”. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.

19Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: “Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? 20Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”. 21Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.

Paulius kalba Areopage 22Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo:

“Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. 23Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. 24Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose 25ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. 26Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, 27kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:

‘Mes esame iš jo giminės’.

29Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

30Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.

31Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių”.

32Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: “Apie tai paklausysime kitą kartą”. 33Šitaip Paulius paliko jų būrį. 34Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.

18Korinto bendruomenės įsteigimas 1Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą. 2Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilas, su žmona Priskile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis apsigyveno prie jų 3ir, kadangi mokėjo bendrą amatą, pasiliko ten ir ėmė darbuotis. Jie vertėsi palapinių audimu.

4Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus.

5Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien tik žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas. 6Jiems nesiliaujant prieštarauti ir piktžodžiauti, jis nusipurtė drabužius ir tarė: “Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis”. 7Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Titas Justas, namus, buvusius šalia sinagogos. 8Tuo tarpu sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi [Pauliaus] priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo. 9Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: “Nebijok! Kalbėk ir netylėk! 10Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji”. 11Taigi jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, skelbdamas jiems Dievo žodį.

Žydai skundžia Paulių 12Galionui būnant Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismą 13ir ėmė skųsti: “Šitas žmogus įkalbinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu”. 14Pauliui besirengiant prabilti, Galionas tarė žydams: “Jei tai būtų koks nusikaltimas ar piktas darbas, aš, žydų vyrai, deramai ir kantriai jūsų paklausyčiau. 15Bet kai kyla ginčas apie mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite jūs patys; tokių dalykų teisėjas būti nenoriu”. 16Ir pavarė juos iš teismo. 17Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sosteną ir teismo akyse jį sumušė. Galionas į tai nekreipė dėmesio.

Sugrįžimas į Antiochiją. Trečiosios kelionės pradžia 18Paulius pasiliko Korinte ilgesnį laiką. Paskui atsisveikino su broliais ir kartu su Priskile bei Akvilu iškeliavo į Siriją. Kenchrėjoje jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą.

19Atvykęs į Efezą, jis atsiskyrė nuo palydovų, nuėjo į sinagogą ir ėmė skelbti žodį žydams. 20Jie prašė jį pasilikti ilgesnį laiką, bet jis nesutiko 21ir atsisveikindamas tarė: “Jei Dievas panorės, aš vėl atvyksiu pas jus”. Ir iškeliavo iš Efezo.

22Atplaukęs į Cezarėją ir išlipęs į krantą, Paulius pasveikino bendriją ir patraukė į Antiochiją. 23Šiek tiek pabuvęs, vėl leidosi į kelionę, eidamas per Galatijos kraštą, per Frygiją ir stiprindamas visus mokinius.

Apolas iš Aleksandrijos 24Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. 25Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą. 26Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje. Išgirdę jį kalbant, Priskilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniai išaiškino jam Dievo kelią.

27Kai Apolas sumanė vykti į Achają, broliai jam pritarė ir parašė mokiniams, kad jį priimtų. Nuvykęs tenai buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiems. 28Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją.

19Jono Krikštytojo sekėjai Efeze 1Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir 2paklausė: “Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. 3Jis klausė toliau: “Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?” Jie atsakė: “Jono krikštą”. 4Tada Paulius paaiškino: “Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų”. 5Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. 6Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. 7Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.

Efezo bendruomenės įsteigimas 8Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę. 9Kai kurie, užkietėję ir atmetę tikėjimą, piktžodžiavo [tikėjimo] keliui daugumo akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir pradėjo juos mokyti Tirano mokykloje. 10Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.

Žydų egzorcistai 11Pauliaus rankomis Dievas padarydavo ne bet kokių stebuklų. 12Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios. 13Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą, sakydami: “Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius”. 14Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. 15Bet piktoji dvasia jiems atšovė: “Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?” 16Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. 17Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas.

18Daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę. 19Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų.

20Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir tarpo.

PAULIUS – KALINYS DĖL JĖZAUS KRISTAUS

Pauliaus sumanymai 21Atlikęs tuos darbus, Paulius, Dvasios skatinamas, nusprendė per Makedoniją ir Achają keliauti į Jeruzalę. “Aplankęs šiuos kraštus, – sakė jis, – aš turiu pamatyti ir Romą”. 22Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus, Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.

Sidabrakalių sukeltas sąmyšis 23Maždaug tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio. 24Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gamindavo sidabrines Artemidės šventovės miniatiūras ir duodavo gerai uždirbti amatininkams. 25Susivadinęs juos ir kitus to amato darbininkus, jis kalbėjo: “Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė. 26Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis. 27Gresia pavojus, kad ne tik nusmuks mūsų amatas, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis”. 28Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: “Didi efeziečių Artemidė!” 29Sąmyšis apėmė visą miestą, ir visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą, pasigriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą. 30Pauliaus, panūdusio įsimaišyti į minią, mokiniai neleido. 31Taip pat ir keli jo bičiuliai valdininkai per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.

32O ten vieni rėkavo vienaip, kiti – kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikas, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta. 33Kai kas iš minios ragino kalbėti Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai. 34Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė spiegti ir kokias dvi valandas šūkavo: “Didi efeziečių Artemidė!” 35Galiausiai miesto raštininkui pavyko nuraminti minią. Jis pasakė: “Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?! 36Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite. 37Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventvagiai, nei piktžodžiautojai mūsų deivei. 38Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulas, tegul sau bylinėjasi. 39O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame tautos susirinkime. 40Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį triukšmingą sambūrį”. Tą pasakęs, jis paleido susirinkimą.

20Paulius išvyksta iš Efezo 1Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, davė jiems nurodymų ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją. 2Keliaudamas per anuos kraštus, jis duodavo mokiniams ilgų pamokymų. Paskui atvyko į Graikiją, 3kur pasiliko tris mėnesius. Jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai rezgė prieš jį sąmokslą. Todėl jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją. 4Jį lydėjo Sopatras, Pyro sūnus, iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos. 5Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadoje. 6Po Neraugintos duonos švenčių mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadoje; ten užtrukome septynias dienas.

Troadas. Paulius prikelia mirusį 7Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio. 8Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų. 9Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, kietai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. 10Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir apglėbęs jį tarė: “Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame”. 11Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo. 12O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.

Iš Troados į Miletą 13Įsėdę į laivą, mes išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias. 14Susitikę Ase, paėmėme jį ir nuplaukėme į Mitilėnę. 15Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir dar po dienos – Miletą. 16Nenorėdamas gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes kiek įmanydamas skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

Atsisveikinimas su Efezo bendrijos vadovais 17Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų bendrijos vyresnieji. 18Jiems atėjus, Paulius prabilo: “Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi, 19kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. 20Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, 21žydus ir graikus ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.

22Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, 23tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. 24Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.

25Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Dievo karalystę. 26Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! 27Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus.

28Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju. 29Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. 30Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. 31Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. 32O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.

33Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. 34Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. 35Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti'”. 36Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. 37Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. 38Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą.

21Kelionė į Jeruzalę 1Išsiplėšę iš jų glėbio, mes išplaukėme ir tiesiu keliu atvykome į Kosą, o kitą dieną per Rodą į Patarą. 2Radę laivą, plaukiantį į Fenikiją, įlipome ir išplaukėme. 3Išvydę artėjant Kiprą, palikome jį kairėje ir leidomės link Sirijos, kur išlipome Tyre. Ten laivas turėjo iškrauti savo krovinius. 4Suradę mokinių, prabuvome su jais septynias dienas. Dvasios apšviesti, jie patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę. 5Toms dienoms prabėgus mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme. 6Atsisveikinę sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.

7Keliaudami toliau, iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome brolius ir pasilikome pas juos vienai dienai. 8Kitą dieną vėl keliavome ir atvykome į Cezarėją. Ten nuėjome į evangelisto Pilypo, vieno iš Septynių, namus ir pas jį pasilikome. 9Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės. 10Mums būnant dar kelias dienas, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. 11Jis apsilankė pas mus, paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: “Šventoji Dvasia kalba: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas'”. 12Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę. 13Bet Paulius atsakė: “Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!” 14Taigi, jam nesutinkant, mes liovėmės įkalbinėję ir tarėme: “Tebūnie Viešpaties valia!”

Paulius Jeruzalėje 15Po tų dienų, susiruošę į kelią, išvykome į Jeruzalę. 16Kai kurie mokiniai iš Cezarėjos lydėjo mus ir nuvedė viešnagėn pas vieną kiprietį, Mnasoną, senybinį mokinį.

17Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai. 18Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji. 19Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste. 20Jie išklausę šlovino Dievą ir tarė Pauliui: “Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo. 21Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių. 22Ką daryti? Šiaip ar taip, jie sužinos, kad esi atvykęs. 23Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą. 24Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo. 25O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo”.

26Tuomet Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kitą dieną su jais apsivalęs įžengė į šventyklą. Ten jis nurodė paskutinę apsivalymo dieną, kada už kiekvieną iš jų turės būti paaukota atnaša.

Pauliaus suėmimas 27Toms septynioms dienoms baigiantis, Azijos žydai, pastebėję Paulių šventykloje, sukurstė visą minią ir, nutvėrę jį, 28pakėlė riksmą: “Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą. Jis net atsivedė šventyklon graikus ir suteršė šią šventą vietą”. 29Mat jie prieš tai buvo matę su juo mieste Trofimą iš Efezo ir dabar manė, jog Paulius jį atsivedęs į šventyklą.

30Sujudo visas miestas, susibėgo žmonės, nutvėrė Paulių ir ištempė už šventyklos vartų. Vartai bematant buvo uždaryti. 31Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui – tribūnui buvo duota žinia: “Visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis!” 32Jis nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo tenai. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių. 33Prisiartinęs tribūnas įsakė suimti Paulių ir surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs. 34Tuo tarpu iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro sužinoti, tribūnas įsakė nuvaryti Paulių į kareivines. 35Atėjus prie laiptų, per minios grūstį kareiviams teko jį nešte nešti. 36Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: “Mirtis jam!”

37Vedamas į kareivines Paulius kreipėsi į tribūną: “Ar galiu tau šį tą pasakyti?” Šis atsiliepė: “Tai tu moki graikiškai? 38Vadinasi, tu – ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius sikarijų!” 39Paulius atsakė: “Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi įžymaus miesto pilietis. Prašau tave, leisk man prabilti žmonėms”. 40Tribūnas sutiko. Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba:

22Pauliaus pasiteisinimo kalba 1″Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką nūnai pasakysiu sau apginti”. 2Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. O Paulius kalbėjo toliau: 3″Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną. 4Todėl iki mirties bausmės persekiojau šį [tikėjimo] kelią, pančiodamas ir įkalindamas vyrus ir moteris. 5Tai gali paliudyti vyriausiasis kunigas ir seniūnų taryba. Iš jų buvau gavęs laišką broliams Damaske. Ir aš keliavau, pasiryžęs tenykščius [tikinčiuosius] supančioti ir atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti.

6Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. 7Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’ 8Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji’. 9Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. 10Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’. 11Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.

12Toksai Ananijas, maldingas, Įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų aplinkinių žydų, 13atėjęs stojo prieš mane ir tarė ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau. 14O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum jo balsą iš jo burnos, 15nes tu visiems žmonėms paliudysi, ką esi regėjęs ir girdėjęs. 16Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!’

17Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, aš patyriau dvasios pagavą. 18Išvydau Jėzų, ir jis pasakė: ‘Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie mane’. 19Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad aš tavo tikinčiuosius sinagoga nuo sinagogos varydavau į kalėjimą ir plakdinau. 20O kai buvo išlietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas ir sergėjau jo žudikų drabužius’. 21Bet jis man pakartojo: ‘Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis'”.

Paulius – Romos pilietis 22Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: “Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!” 23Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį. 24Tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir liepė tardyti plakant, kad išaiškėtų, kodėl žmonės prieš jį taip įsiutę. 25Kai jau buvo pririštas diržais, jis kreipėsi į šalia stovintį šimtininką: “Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?”

26Tai išgirdęs, šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: “Ką sumanei daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis!” 27Tribūnas atėjęs paklausė: “Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?” Šis patvirtino: “Taip”. 28Tribūnas tarė: “Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus”. Paulius atsiliepė: “O aš ją turiu nuo gimimo”. 29Bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti. Sužinojęs jį esant Romos pilietį, tribūnas nusigando, kam jį surišdinęs.

Žydų teismo taryboje 30Rytojaus dieną, norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo jis žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje.

23 1Skvarbiu žvilgsniu permetęs tarybą, Paulius prabilo:

“Vyrai, broliai! Iki šios dienos aš elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine”. 2Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė ten stovintiesiems smogti jam per burną. 3Tuomet Paulius jam tarė: “Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?” 4Ten esantys įspėjo: “Tu įžeidi vyriausiąjį Dievo kunigą”. 5Paulius atsiliepė: “Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui”.

6Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: “Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį”. 7Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. 8Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. 9Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: “Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. 10O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!” Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.

11Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: “Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje”.

Žydų sąmokslas 12Rytojaus dieną susirinko būrys žydų ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nenužudys Pauliaus. 13Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių. 14Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir pasakė: “Mes prisiekėme nieko neragauti, kol nenužudysime Pauliaus. 15O jūs kartu su taryba prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasirengę nudėti jį kelyje”. 16Apie šią sankalbą nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. 17Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”. 18Tas paėmė, nuvedė jį pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”. 19Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedėjo į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?” 20Tas atsakė: “Žydai susimokė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. 21Netikėk jais! Daugiau negu keturiasdešimt vyrų susitarę prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jo nenužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”. 22Tribūnas atleido jaunuolį ir liepė niekam nesakyti, ką buvo jam pranešęs.

Paulių gabena į Cezarėją 23Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: “Nuo trečios nakties valandos laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų. 24Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių būtų galima saugiai nugabenti pas valdytoją Feliksą”. 25Be to, jis parašė tokį laišką:

26″Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

27Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš su kareiviais jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį. 28Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau į jų teismo tarybą. 29Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu. 30Kadangi man buvo pranešta apie jam gresiantį sąmokslą, aš nedelsdamas siunčiu jį pas tave. Taip pat nurodžiau kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus”.

31Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę. 32Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines. 33Atvykę į Cezarėją, raiteliai įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių. 34Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos esąs. Sužinojęs, jog iš Kilikijos, 35jis pasakė: “Aš tave apklausiu, kai atvyks tavo kaltintojai”. Ir liepė jį sergėti Erodo pretorijuje.

24Žydai skundžia Paulių Feliksui 1Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais seniūnais ir advokatu Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių. 2Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą:

“Tavo dėka mes turime tikrą taiką ir daug pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu. 3Mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu. 4Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu. 5Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas. 6Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl mes jį suėmėme. (7) 8Iš jo galėsi pats išsiteirauti ir viską sužinoti apie mūsų kaltinimus”. 9Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, jog taip esą iš tikrųjų. 10Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė:

Pauliaus atsakymas kaltintojams “Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, su pasitikėjimu mėginsiu ginti savo bylą. 11Tau nesunku nustatyti, jog prabėgo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai aš atvykau į Jeruzalę kaip maldininkas. 12Nei šventykloje, nei sinagogose, nei mieste niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant ar suburiant minią. 13Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.

14Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala. Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose. 15Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių. 16Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. 17Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti pašalpų ir paaukoti atnašų. 18Ta proga rado mane šventykloje apsivaliusį, be jokios minios ir be jokio triukšmo, 19kai kurie Azijos žydai. Tai jiems reikėjo čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse. 20Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė teismo taryboje. 21Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!'”

Pauliaus kalinimas Cezarėjoje 22Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: “Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išaiškinsiu jūsų klausimą”. 23Jis davė nurodymą šimtininkui sergėti Paulių, tačiau daryti lengvatų ir netrukdyti jo žmonėms teikti jam paslaugų.

24Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzile, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo pasakojimo apie Kristaus Jėzaus tikėjimą. 25Pauliui dėstant apie teisingumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: “Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu”. 26Be to, jis tikėjosi gauti iš Pauliaus pinigų. Todėl dažnokai jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.

27Prabėgus dvejiems metams, Feliksą pakeitė įpėdinis Porcijus Festas. Norėdamas įsiteikti žydams, Feliksas paliko Paulių kalėjime.

25Paulius apeliuoja į imperatorių 1Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę. 2Ten į jį kreipėsi aukštieji kunigai ir žydų didikai, kaltindami Paulių 3ir prašydami malonės jį atsiųsti į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje nužudyti. 4Festas atsakė, jog Paulius turįs būti saugomas Cezarėjoje, be to, jis pats ketinąs netrukus ten grįžti. 5″Tegul jūsų įgaliotiniai, – tęsė jis, – keliauja kartu ir, jei tas vyras nusikaltęs, jį skundžia”.

6Pabuvęs tarp jų ne daugiau kaip aštuonias ar dešimt dienų, jis sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių. 7Vos tik pasirodžiusį apspito jį iš Jeruzalės atvykę žydai, mėgindami primesti aibę sunkių kaltinimų, tačiau neįstengė jų įrodyti. 8Paulius gynėsi: “Aš niekuo nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui”.

9Norėdamas parodyti palankumą žydams, Festas paklausė Paulių: “Ar nori keliauti į Jeruzalę ir ten būti mano teisiamas už šiuos dalykus?” 10Paulius atsakė: “Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Aš nepadariau žydams skriaudos, kaip tu pats puikiai žinai. 11Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, tai neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!” 12Tuomet Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: “Šaukeisi ciesoriaus – eisi pas ciesorių”.

Agripa ir Berenikė aplanko Paulių 13Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė apsilankė Cezarėjoje Festo pasveikinti. 14Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: “Feliksas paliko man tokį kalinį. 15Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti. 16Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų. 17Jiems čionai atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą žmogų. 18Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis. 19Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą. 20Dvejodamas, kaip išspręsti tokius klausimus, aš paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir tenai būti teisiamas. 21Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augusto žiniai. Todėl aš įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųsiu pas ciesorių”. 22Agripa tarė Festui: “Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus”. Anas sutiko: “Galėsi rytoj pasiklausyti”.

23Rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme. Jie įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais. Festas liepė įvesti Paulių. 24Festas prabilo: “Karaliau Agripa ir svečiai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa gausybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo. 25Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti, 26tačiau nežinau nieko tikra, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl aš iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad jį apklausęs žinočiau, ką turiu parašyti. 27Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį nenurodant kaltinimo”.

26Pauliaus kalba 1Tuomet Agripa tarė Pauliui: “Tau leidžiama paaiškinti savo bylą”. Ir Paulius, pamojęs ranka, pradėjo apsigynimo kalbą:

2″Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis, 3juo labiau kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.

4Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės ir kaip jis prabėgo iš pradžių mano tautoje, Jeruzalėje. 5Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties. 6Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams. 7Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai. 8Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?

9Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. 10Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. 11Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.

12Tais pačiais tikslais aš keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą. 13Kelyje, vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę. 14Mes visi parpuolėme žemėn, o aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’ 15Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 16Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. 17Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, 18kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais’. 19Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui. 20Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi tikro atsivertimo darbų.

21Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti. 22Bet, Dievui padedant, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, 23būtent – jog Mesijas kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims”.

Klausytojų atsiliepimai 24Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: “Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto”. 25Paulius atsiliepė: “Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. 26Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje. 27Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki”. 28Agripa atsakė: “Ko gero, įtikinsi mane krikščionimi tapti…” 29Paulius palinkėjo: “Duok, Dieve, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”

30Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai. 31Išeidami jie kalbėjosi: “Šitas žmogus nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu”. 32Agripa Festui pareiškė: “Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus”.

27Paulius gabenamas į Romą 1Kai buvo nuspręsta, kada išplaukti mums į Italiją, Paulius ir keli kiti kaliniai buvo perduoti Augusto kohortos šimtininkui Julijui. 2Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis, ir netrukus leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos. 3Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus draugiškai elgėsi su Pauliumi, leido jam aplankyti bičiulius ir apsirūpinti į kelionę. 4Iš ten mums teko buriuoti Kipro užuovėja, nes pūtė priešiniai vėjai. 5Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, mes atvykome į Likijos miestą Myrą. 6Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.

7Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė priplaukti prie kranto, plaukėme Kretos priedangoje, Salmonės iškyšulio kryptimi. 8Vargingai jį aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinasi Dailioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.

9Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas. 10Paulius juos įspėjo: “Vyrai, aš numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms”. 11Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu Pauliaus įspėjimais. 12Kadangi uostas nebuvo tinkamas žiemoti, daugumas nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniką, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir tenai žiemoti.

Audra ir laivo sudužimas 13Kai ėmė pūsti lengvas pietų vėjas, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus.

14Bet greitai nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiauriaryčiu. 15Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui. 16Kai mus nešė pro salelę, vardu Kauda, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį. 17Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmėsi stiprinti laivą – apjuosė jį virvėmis. Kad nepakliūtume ant Sirto seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau. 18Mus baisiai vargino audra. 19Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio. Trečią dieną jūrininkai savo rankomis išmetė kai kuriuos laivo įrengimus. 20Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, mes galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.

21Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius priėjo prie jų ir tarė: “Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta pavojų ir nuostolių. 22Tačiau ir dabar patariu nenusiminti. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas. 23Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju, 24ir pranešė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja tavo kelionės draugų gyvybes’. 25Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta. 26Mus išmes į kokią nors salą”.

27Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie sausumos. 28Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties jūros sieksnių gylį; išmatavę dar kartą, berado penkiolika. 29Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir ėmė laukti aušros. 30Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje. 31Paulius įspėjo šimtininką ir kareivius: “Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite”. 32Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.

33Prieš rytą Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: “Šiandien jau keturiolikta diena, kaip jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję. 34Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!” 35Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, sulaužė ir pradėjo valgyti. 36Tuomet visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio. 37Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės. 38Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.

39Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą. 40Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą. 41Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios mūšos.

42Tuo metu kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepaspruktų. 43Bet šimtininkas, gelbėdamas Paulių, sutrukdė jų sumanymą. Jis įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą, 44o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę.

28Nepaprasti įvykiai Maltoje 1Išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Melitė. 2Vietos gyventojai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta. 3Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko gyvatė ir įsikirto jam į ranką. 4Pamatę prikibusią prie rankos gyvatę, gyventojai ėmė vienas kitam kalbėti: “Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi”. 5Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo. 6Gyventojai laukė, kada jis ištins ir kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievaitis.

7Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. 8Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. 9Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi. 10Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo.

Iš Maltos į Romą 11Po trijų mėnesių mes išplaukėme Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje. Jis turėjo Dvynių ženklą. 12Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas. 13Tada, buriuodami palei krantą, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, per dvi dienas atvykome į Puteolus. 14Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynias dienas paviešėti. Taip mes atvykome į Romą. 15Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo. 16Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su serginčiu jį kareiviu.

Pokalbis su Romos žydais 17Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: “Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. 18Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo. 19Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą. 20Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!”

21Jie atsakė jam: “Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave. 22Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama”.

23Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų. 24Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti ne. 25Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: “Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją:

26 Eik pas šią tautą ir sakyk:
Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,
žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
27 Šitų žmonių širdis aptuko,
jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.

28Todėl žinokite: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, ir jos jį priims”. (29)

Pabaiga 30Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. 31Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų.