Štai aš, Viešpatie, susigėdęs ir persmelktas skausmo savo klaidų akivaizdoje! Aš jaučiu neapykantą joms ir tikrą nepasitenkinimą, kad įžeidžiau tokį gerą, tokį maloningą ir taip meilės vertą Dievą. Ar tokio dėkingumo Tu turėtum iš manęs laukti po to, kai iš meilės išliejai už mane savo kraują? Viešpatie, mano nedėkingumas peržengė visas ribas. Nuolankiai prašau Tave atleidimo ir maldauju Tave, mano Dieve, dėl to paties gerumo, kurį aš tiek kartų patyriau: suteik man malonę, kad nuo šios dienos iki mirties daryčiau nuoširdžią atgailą.
Mažai kas žino, jog senovės vienuoliai atgailą lygino su druskos naudojimu maiste. Kaip druska išryškina skonį, taip nuoširdus pripažinimas savo netobulumo išryškina Dievo gerumą. Tai nėra savęs plakimas, o drąsus žvilgsnis į tiesą, kuris atveria duris vidinei ramybei. Kai žmogus nustoja teisintis, jis tampa laisvas. Ši malda yra tarsi tiltas, jungiantis mūsų silpnumą su Dievo begalybe. Svarbu suprasti, kad Dievas nesidomi mūsų praeities klaidomis kaip sąskaitų knyga, Jis trokšta mūsų dabarties apsisprendimo mylėti. Kiekvienas atgailos žingsnis yra tarsi nauja pradžia, kurioje praeities šešėliai išnyksta prieš šviesą. Tai džiugi žinia, nes mūsų klaidos niekada neturi paskutinio žodžio.