Meilingasis Jėzau, nuolankiai prašau Tavęs: paaukok savo amžinajam Tėvui už vargšes vėles skaistykloje tą Brangiausiąjį Kraują, kuris tekėjo iš Tavo garbingojo Kūno žaizdų, taip pat savąją agoniją ir mirtį. Sopulingoji Mergele Marija, ir Tu primink amžinajam Tėvui savo mylimojo Sūnaus kančias, visus vaitojimus, ašaras ir baisų skausmą, kurį iškentėjai jį nukryžiuojant. Dėl jūsų nuopelnų vėlės, kurios kankinasi karštoje skaistyklos liepsnoje, tesulaukia atilsio. Tebūna jos išvaduotos iš to vargingo kalėjimo, tegul jas danguje apgaubia šlovė, kad jos amžinai garbintų Dievo gailestingumą. Amen.
Viduramžiais teologai, ypač scholastikai, diskutavo apie tai, ar malda už mirusiuosius gali pakeisti jų pačių nuopelnus. Tomas Akvinietis tvirtino, kad nors mirusieji negali patys užsitarnauti nuopelnų, gyvųjų auka ir malda veikia kaip išorinė pagalba, kurią Dievas gali pritaikyti sielos išganymui, remdamasis savo begaliniu gailestingumu. Be to, kai kuriose senovės liturgijose buvo praktikuojama vadinamoji „septynių dienų“ malda, kai už mirusįjį intensyviai meldžiamasi savaitę po mirties, tikint, kad tai padeda sielai greičiau pereiti per pirmąjį sielos išbandymą. Ši praktika pabrėžia bendrystės su mirusiaisiais, vadinamosios Komunijos Šventųjų, teologinį pagrindą.