Dieve, mano Tėve, Tavo amžinoji išmintis išrinko man šį kryžių, kurį dabar turiu nešti. Jis sunkiai slegia mane. Atleisk, jei nešdamas jį dejuoju! Aš per mažai mąstau Tavo mintimis, kurios taip skiriasi nuo žmonių galvojimo. Jei žinočiau ir apmąstyčiau, kaip Tu viską matančia akimi apžiūrėjai mano kryžių, prieš jį man skirdamas, kaip Tu jį matavai ir pasvėrei, kad jis man nebūtų per didelis ar per sunkus, kaip jį palaiminai savo malone ir savo meilingu žvilgsniu įvertinai mano silpnas jėgas – jei žinočiau tai, tikrai negalėčiau skųstis! Todėl esu pasirengęs priimti visa, ką gaunu iš Tavo rankų, kaip Tavo pasveikinimą, kaip liudijimą Tavo pasitikėjimo manimi, kaip meilų pakvietimą pas Tave, kad sekčiau Kristų, Tavo mums duotą Sūnų, ligi pat kryžiaus mirties. Argi jis neturėjo kentėti? Taip, ir aš turiu, aš noriu kentėti su juo, kad kartu su juo įžengčiau į jo šlovę, pas Tave, gerasis Tėve! Amen.
Įdomu tai, kad Pranciškus, nors ir buvo didelis dvasinis mokytojas, pats turėjo didelių sunkumų su savo pačiu charakteriu – jis buvo linkęs į nerimą ir per didelį susirūpinimą. Ši malda yra tarsi jo vidinė kova, kurioje jis mokosi pasitikėti Dievu, o ne savo jėgomis. Jis suprato, kad Dievas duoda tik tokį sunkumą, kokį žmogus gali pakelti, ir dar prideda reikalingos malonės.
Pranciškus Salezietis labai pabrėžė „tylųjį krikščionišką gyvenimą“. Jis mokė, kad šventumas pasiekiamas ne tik dideliais žygiais, bet ir kasdieniais mažais paklusnumo aktais. Ši malda yra kvietimas priimti savo kasdienybę kaip Dievo dovaną, net jei ji atrodo slegianti. Jis kvietė matyti Dievo meilę kiekviename sunkume, lyg tai būtų Dievo laiškas, skirtas tik tau. Tai buvo jo būdas paversti vargą šlove dar čia, žemėje.