Saulės kapinės, kitaip Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės yra Vilniuje, Antakalnio mikrorajone, palei Saulės ir M. K. Paco gatves. Saulės kapinių pavadinimu žinomos tik nuo 1945 metų, taip pavadintos pagal greta esančią gatvę. Dokumentų, kuriuose būtų užregistruota bažnyčios kapinių įsteigimo data, nėra. 1828 m. jos jau minimos kaip parapinės. Tuo metu jų plotas buvo apie 2 ha. Šios kapinės nebuvo vienintelės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės – jų minima 16. Parapinėse kapinėse buvo laidojama Antakalnio, Šnipiškių ir Lukiškių priemiesčių gyventojus. Kapinių centre yra Šv. Vincento Pauliečio koplyčia, pašventinta 1811 m. rugpjūčio 3 d. Ją pastatė Laterano kanauninkų vienuolis, Vilniaus katedros prelatas J.F.Slivinkis už Teresės Andžeikovič ir jos vyro paaukotus pinigus. Vėliau šalia jos palaidoti kapitulos nariai, kunigai. Kapinės pradžioje nebuvo aptvertos, tik 1872 m. paraginus miesto valdybai jos buvo apjuostos pylimu. Mūrine tvora aptvertos 1932 m. Geležiniai varteliai įrengti už K.Rekečio pinigus. XIX a. pabaigoje buvo palaidota nemažai turtingų žmonių, atsirado prabangių antkapinių paminklų, laidojimo rūsių. Prie centrinės koplyčios laidojo Oginskių, Žabų, Zdavatskių ir kitų įtakingų šeimų narius. Kapinėse trūko ploto, tad laidojama buvo tankiai. 1945 m. prie kapinių prijungti 2 ha žemės.
Apie 1863-1884 m. buvo pastatyta Oginskių šeimos koplytėlė. XX a. pradžioje pastatyta Prisikėlimo koplyčia – Sidorovičių ir Zavišų giminių palaidojimo vieta. Vėliau pastatyta ir pseudogotikinė Meištavičių koplyčia.
Ypatingą reikšmę turi Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis; Šv. Vincentas Paulietis yra labdaros ir gailestingumo globėjas, o jo kultas buvo stiprus tarp Vilniaus dvasininkijos, ypač tų, kurie rūpinosi vargšais. Koplyčios pašventinimas 1811 metais, pačiu Napoleono karų įkarščiu, liudija apie gilią tikėjimo ištvermę sunkiu metu. Be to, kapinėse palaidoti kapitulos nariai rodo, kad tai buvo ne tik vietinės, bet ir aukštesniojo dvasinio luomo poilsio vieta, kur palaidojimo vieta buvo laikoma garbės ženklu, susijusiu su bažnytine tarnyste. Ši vieta išsaugojo ne tik asmenines, bet ir institucines Vilniaus katalikų bendruomenės istorijos gijas.