Žydų švenčių pasaulis – tai kalendorius su datomis, gyvas ciklas, kuriame susipina istorija, dvasinė tapatybė, trauma, viltis ir dėkingumas. Nors judaizmas laikomas viena seniausių monoteistinių religijų, jo šventės išliko gyvos ne muziejinėje formoje, o kaip gyvenimo ritmas, kuris jungia namus, bendruomenę ir Dievą.
Hebrajiškas kalendorius – mėnulio-saulės, todėl šventės kasmet „keliauja“ Grigaliaus kalendoriuje. Dauguma jų prasideda vakare, kai saulė leidžiasi – tai priminimas, kad naktis judaizmo kultūroje niekada nėra tik tamsa, o naujos pradžios akimirka.
Kai kurios šventės švenčiamos su džiaugsmu, karnavalais ir vaišėmis, kitos – su pasninku, ašaromis ir tylia malda. Žydų liturginiai ciklai nėra tik ritualai – jie veda per tautos istoriją, skatina asmeninę transformaciją, ir primena, kad dvasinis laikas visada gyvas.
Purimas (vasario–kovo mėn.)
Purimas – tai žiaugsmingos išgelbėjimo šventės pavyzdys. Ji primena istoriją iš Esteros knygos, kai žydų tauta buvo išgelbėta nuo sunaikinimo Persijos imperijoje. Tą dieną skaitoma Esteros knyga (Megilat Ester), garsiai šaukiama „Hamano“ vardą (piktadario), dovanojami saldumynai, rengiamasi karnavališkai.
Vaikai persirengia, suaugusieji taip pat – tai vienintelė diena metuose, kai žydų teisėje net „leidžiama“ apsvaigti, kad nebeatskirtum Hamano nuo Mordechajaus. Purimas – išgyvenimo per humorą šventė.
Pesachas (kovas–balandis)
Pesachas – laisvės šventė, mininti žydų išėjimą iš Egipto vergijos. Svarbiausia – sederio vakarienė, kurioje pasakojama Išėjimo istorija, ragaujami simboliniai valgiai: kartūs žolynai (kančios), maca (netrūkusi duona), vynas (džiaugsmas). Tai pasakojimo šventė – kiekvienas žydas turi „asmeniškai“ išgyventi išsilaisvinimą.
Per visą Pesacho savaitę nevartojami rauginti produktai (chametz) – tai dvasinės disciplinos ir atsinaujinimo laikas.
Šavuot (gegužė–birželis)
Po 49 dienų skaičiavimo nuo Pesacho (sefirot ha-omer) ateina Šavuot – Toros gavimo ant Sinajaus kalno šventė. Tai – sandoros diena tarp Dievo ir tautos. Šią naktį kai kurie budėjo mokydamiesi visą naktį – tai tradicija vadinama tikkun leil Shavuot.
Valgomi pieno produktai – sūrio pyragai, varškės patiekalai, nes, pasak tradicijos, Toros įstatymai buvo tokie nauji, kad žmonės dar nemokėjo jų pritaikyti mėsai ruošti.
Tisha B’Av (liepa–rugpjūtis)
9-oji Av mėnesio diena – giliausia žydų gedulo diena. Šią dieną minimi abu Jeruzalės Šventyklos sugriovimai (586 m. pr. Kr. ir 70 m. po Kr.), kryžiaus žygiai, pogromai, net Holokausto pradžia. Tai visiškas pasninkas, nevartojamas vanduo, sėdima ant grindų, skaitomos Raudos.
Tisha B’Av – istorinės traumos įamžinimo diena, bet kartu ir pažadas, kad visos griūtys turi atgimimo galimybę.
Rosh Hashanah (rugsėjis)
Žydų Naujieji metai – tai dvasinės pradžios šventė, ne vakarėlis. Tai diena, kai, tikima, Dievas „atidaro gyvenimo knygą“ ir stebi kiekvieno žmogaus darbus.
Pučiamas šofaras (avino ragas) – tai tarsi dvasinis žadintuvas. Raginama susimąstyti, ką reikia taisyti. Ši šventė pažymi 10 atgailos dienų iki Yom Kipur.
Yom Kipur (spalis)
Svarbiausia žydų šventė – Atpirkimo diena. 25 valandų pasninkas, visiška rimtis, net batų neavima iš odos. Tą dieną žmogus „stovi prieš Dievą“ – meldžiasi, atgailauja, prašo atleidimo. Visa diena praleidžiama sinagogoje.
Yom Kipur – susitaikymo su savimi, artimaisiais ir Dievu diena. Tai egzistencinio svorio laikas.
Sukkot (spalis)
Palapinių šventė – minimas gyvenimas dykumoje po Išėjimo. Gyvenama laikinoje trobelėje (sukka) po atviru dangumi. Tai laikinumo ir pasitikėjimo Dievu šventė. Mojuojami keturi augalai (lulav, etrog, mirta, gluosnis), giedamos giesmės.
Simchat Torah (spalio pabaiga)
Švenčiamas Toros skaitymo ciklo užbaigimas ir naujas pradėjimas. Skaitomas paskutinis ir pirmasis skyrius be pertraukos – ratas nesibaigia. Šokama su Toros ritiniais – tai gyvos Dievo kalbos džiaugsmas.
Chanuka (lapkritis–gruodis)
Šviesos šventė – minimas žydų sukilimas prieš helenistus ir stebuklingas alyvos degimas 8 dienas. Kiekvieną vakarą uždegama po vieną žvakę, žaidžiama dreideliu, valgomi aliejuje kepti valgiai (spurgos, bulvių blynai). Tai šviesos pergalės prieš tamsą šventė, ypač svarbi diasporoje.
Žydų šventės – nėra užrakintas ritualų rinkinys, o gyva tradicija, kuri nuolat atsinaujina, sąveikaudama su modernumu.
Štai kaip šios šventės išlieka aktualios XXI amžiuje:
1. Tarp istorijos ir asmeninės reikšmės
Daugelis švenčių (ypač Pesachas, Purimas) perteikia ne tik kolektyvinę atmintį, bet ir asmeninius iššūkius:
- Pesacho klausimas „Kodėl ši naktis skiriasi nuo kitų?“ dabar skamba kaip kvietimas mąstyti apie asmeninę ir visuomeninę laisvę.
- Yom Kipur tampa ne tik religiniu pasninku, bet ir psichologine „valymo“ praktika – maratonas savęs tyrinėjimui.
2. Kūrybinės adaptacijos: nuo virtualių sederų iki „tikroko Purimo“
- Virtualios bendruomenės: Pandemijos metu sederiai ir Rosh Hashanah šventė per „Zoom“ parodydavo, kad judaizmas gali būti ir virtualioje erdvėje.
- Purimo karnavalizacija: Berlyne ar Tel Avive rengiami LGBTQ+ Purimo parados, kur Hamano vaidmuo prilyginamas šiuolaikinėms grėsmėms.
- Eko-judaizmas: Sukkot palapinės dabar dažnai statomos iš perdirbtų medžiagų, o Tu B’Shvat (medžių šventė) – tai akcijos želdinant miestus.
3. Šventės kaip politiniai veiksmai
- Tisha B’Av nebėra tik gedulas už Šventyklą – progresyvūs žydai šią dieną mini ir pabėgėlių krizes, klimato katastrofą.
- Chanukos šviesos sinagogų laiptuose dabar simbolizuoja kovą prieš antisemitizmą ir rasizmą (pvz., JAV sinagogos šalia juodaodžių bažnyčių).
4. Nežydų įtraukimas: šventės kaip dialogo tiltas
- Šabato vakarienės tampa kultūriniais renginiais – Vilniuje ar Kijeve į jas kviečiami ir nežydai.
- Tu B’Shvat virsta tarpreliginiu medžių sodinimo festivaliu (pvz., Izraelyje su arabais).
5. Ateities iššūkiai: ar išliks esmė?
- Komercializacija: Chanukos „žydiškasis Kalėdų“ variantas (dovanos, dekoracijos) kelia nerimą dėl prarandamos dvasinės prasmės.
- Asimiliacija: Jauna karta dažnai linksta prie supaprastintų tradicijų („20 minučių sederis“).
- Technologijos: Ar Šabato esmė neišnyks, kai visi pripratę prie nuolatinio ryšio?
Žydų šventės – tai ritualai, gyvybingas būdas perteikti vertybes kiekvienoje kartoj. Jos tampa platforma kovai už teisingumą, ekologiją, socialinę sanglaudą. Kaip rašė filosofas Abrahamas Joshuas Heschelis: „Žydų laikas yra šventas erdvė, kurioje Dievas ir žmogus susitinka“. Šiandien ši erdvė plečiasi – nuo Jeruzalės iki socialinių tinklų, nuo Sinajaus kalno iki klimato aktyvistų protestų. Ir kol kas nėra jokių ženklų, kad šventiškumo grandinė nutrūks.