Žydų Pascha, hebrajiškai vadinama Pesach, yra viena svarbiausių ir seniausių žydų religinių švenčių, švenčiama pavasarį. Ji mena izraelitų išvadavimą iš Egipto vergovės, kaip aprašyta Senojo Testamento Išėjimo knygoje. Ši šventė yra religinė ir kultūrinė, jungianti žydų bendruomenes visame pasaulyje.
Pascha (Pesach) hebrajų kalboje reiškia „praėjimą pro šalį“ arba „perėjimą“. Šis pavadinimas rodo pagrindinį šventės įvykį – Dievo angelą, kuris, pagal Išėjimo knygą (12:23), praėjo pro izraelitų namus, pažymėtus avinėlio krauju, ir apsaugojo jų pirmagimius nuo dešimtosios Egipto bausmės. Pascha švenčia izraelitų išlaisvinimą iš faraono vergovės, jų kelionę į Laisvę ir Sandoros su Dievu sudarymą prie Sinajaus kalno.
Šventė trunka septynias dienas Izraelyje (aštuonias dienas diasporoje) ir paprastai vyksta pavasarį, pagal žydų kalendorių – nisano mėnesio 15–22 dienomis (dažniausiai kovo arba balandžio mėn.). Pagrindinis Paschos ritualas yra Seder – šventinė vakarienė, kurios metu skaitoma Hagada (Paschos pasakojimas), valgomas simbolinis maistas ir giedamos giesmės.
Kuo Pascha skiriasi nuo Velykų?
Nors Pascha ir krikščionių Velykos yra istoriškai ir teologiškai susijusios, jos skiriasi savo esme ir reikšme:
Prasmė:
- Pascha švenčia žydų tautos fizinį ir dvasinį išlaisvinimą iš Egipto vergovės, pabrėždama Dievo ištikimybę ir Sandorą su Izraeliu.
- Velykos krikščionybėje mena Jėzaus Kristaus prisikėlimą, simbolizuojantį pergalę prieš nuodėmę ir mirtį bei naują žmonijos santykį su Dievu.
Laikas:
- Pascha švenčiama pagal žydų mėnulio kalendorių, pradedant nisano 15-ąją. Nisanas – pirmasis mėnuo žydų religiniame kalendoriuje (prasideda pavasarį).
- Velykų data priklauso nuo Paschos, nes Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas, pagal evangelijas, įvyko per Paschos šventę. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.
- Paschos metu žydai valgo neraugintą duoną (macą), atsisako rauginto maisto (chametz) ir dalyvauja Seder vakarienėje.
- Velykos krikščionims dažnai siejamos su bažnytinėmis apeigomis, Eucharistija ir prisikėlimo šventimu, tačiau neturi griežto mitybos režimo kaip Pascha.
Simbolika:
- Paschoje avinėlis simbolizuoja auką, apsaugojusią izraelitus. Krikščionybėje Jėzus vadinamas „Paschos avinėliu“ (1 Kor 5:7), nes jo auka laikoma nauju išganymo simboliu.
- Pascha orientuota į tautos istoriją, o Velykos – į asmeninį ir visuotinį išganymą per Kristų.
Paschos šventė siekia daugiau nei 3000 metų, jos ištakos glūdi Senojo Testamento Išėjimo knygoje (Iš 12–13). Pagal šį pasakojimą, izraelitai, pavergti Egipte, buvo išlaisvinti po dešimties Dievo siųstų bausmių, paskutinė iš kurių buvo pirmagimių mirtis. Dievas įsakė izraelitams paženklinti savo namų durų staktas avinėlio krauju, kad angelas „pereitų pro šalį“ ir jų nepalietų. Po šios bausmės faraonas paleido izraelitus, ir jie skubiai paliko Egiptą, neturėdami laiko rauginti duonos – todėl nerauginta duona tapo Paschos simboliu.
Istorikai mano, kad Pascha galėjo kilti iš dviejų senesnių piemenų švenčių: pavasarinės avių aukojimo šventės ir neraugintos duonos šventės, susijusios su javų derliumi. Šios tradicijos buvo sujungtos į vieną šventę, kuri tapo centrine žydų tikėjimo dalimi, pabrėždama Dievo galybę ir ištikimybę.
Pascha Jėzaus laikais
Jėzaus laikais (I a.) Pascha buvo viena didžiausių švenčių, pritraukdavusi tūkstančius piligrimų į Jeruzalę. Žydai iš viso regiono keliavo į Šventyklą aukoti Paschos avinėlio, kuris buvo skerdžiamas ir valgomas per šventinį valgį. Paschos šventimas buvo griežtai reglamentuotas pagal Toros nurodymus (Iš 12:1–28):
- Avinėlis: Kiekviena šeima aukojo jauną avinėlį arba ožiuką, kuris buvo kepamas ir valgomas su nerauginta duona bei karčiomis žolelėmis, simbolizuojančiomis vergovės kartėlį.
- Nerauginta duona: Per visą Paschos savaitę buvo draudžiama valgyti raugintą maistą, primenant skubų išėjimą iš Egipto.
- Šventinis valgis: Valgis buvo bendruomeninis, valgomas šeimose ar grupėse, su giesmėmis (pvz., Halelio psalmių ciklu).
Biblijoje matome, kad Jėzus šventė Paschą. Paskutinė vakarienė, aprašyta evangelijose (Mato 26:17–30, Luko 22:7–20), greičiausiai buvo Paschos Seder arba labai artima šventė, kurios metu Jėzus įsteigė Eucharistiją, duodamas mokiniams duonos ir vyno kaip savo kūno ir kraujo simbolius. Šis momentas tapo tiltu tarp žydų Paschos ir krikščionių Velykų, suteikdamas Paschos simbolikai naują prasmę.
Archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai, tokie kaip Flavijaus Jozefo raštai, rodo, kad Pascha buvo ne tik religinė, bet ir politinė šventė, kartais keldavusi įtampą tarp žydų ir romėnų valdžios dėl didelių minių Jeruzalėje.
Pascha šiais laikais
Šiuolaikinė Pascha išlaikė daug senovinių tradicijų, tačiau ji pritaikyta prie šių dienų gyvenimo. Pagrindiniai šventės elementai išlieka:
Seder vakarienė: Pirmąją (ir kartais antrąją) Paschos naktį žydų šeimos renkasi prie Seder stalo. Skaitoma Hagada – knyga, pasakojanti išėjimo iš Egipto istoriją, valgomi simboliniai maisto produktai:
- Maca (nerauginta duona) – primena skubų išėjimą.
- Maror (karčios žolelės, dažnai krienai) – simbolizuoja vergovės kartumą.
- Charoset (saldus vaisių ir riešutų mišinys) – primena molį, iš kurio izraelitai gamino plytas Egipte.
- Kiaušinis – simbolizuoja gyvybę ir atsinaujinimą.
- Zroa (keptas kaulas) – primena Paschos avinėlį.
- Geriamos keturios taurės vyno, simbolizuojančios keturis Dievo pažadus išvaduoti (Iš 6:6–7).
Neraugintos duonos savaitė: Visą savaitę žydai vengia chametz (rauginto maisto). Prieš šventę namai kruopščiai valomi, kad neliktų raugo pėdsakų.
Bendruomeninės apeigos: Daugelyje bendruomenių vyksta sinagogų pamaldos, giedamos giesmės, o šventė stiprina žydų tapatybę ir solidarumą.
Šiuolaikinėje Paschoje taip pat atsirado naujų elementų. Pavyzdžiui, kai kuriose liberaliose bendruomenėse ant Seder stalo dedami papildomi simboliai, tokie kaip apelsinas, simbolizuojantis įtrauktį ir lygybę. Be to, Pascha dažnai siejama su laisvės ir teisingumo temomis, įkvepiančiomis diskusijas apie šių dienų iššūkius.
Žydų Pascha (Pesach) yra šventė, švenčianti Dievo išvadavimą ir žydų tautos kelionę į laisvę. Kilusi prieš daugiau nei 3000 metų, ji išlieka gyva tradicija, jungianti praeitį su dabartimi. Jėzaus laikais Pascha buvo didinga piligrimystės šventė, o Paskutinė vakarienė tapo tiltu, siejančiu ją su krikščionių Velykomis. Šiandien Pascha išlaiko savo ritualus, tačiau pritaikyta šiuolaikiniam gyvenimui, pabrėždama bendruomenę, atmintį ir viltį. Skirtingai nei Velykos, orientuotos į prisikėlimą, Pascha lieka žydų tapatybės ir išgyvenimo simboliu, kviečiančiu prisiminti istoriją ir dėkoti už laisvę.