Visų pasaulių bažnyčia (angl. Church of All Worlds) yra XX a. viduryje JAV susiformavusi neopagoniška religija, išsiskirianti akcentu į meilę, džiaugsmą, bendrystę ir žmogaus ryšį su gamta. Judėjimą 1962 m. įkūrė Oberonas Zell-Ravenheart, įkvėptas Robert A. Heinleino romano Stranger in a Strange Land, kuriame vaizduojama dvasinė bendruomenė, grindžiama tarpusavio pasitikėjimu ir emociniu artumu. Visų Pasaulių Bažnyčia teigia, kad žmogus yra neatsiejama gyvos Žemės dalis, todėl džiaugsmas, kūniškumas ir meilė yra ne nuodėmė, o natūralus šventumo pasireiškimas. Ši religija atmetė kaltės ir baimės kultūrą, būdingą tradicinėms monoteistinėms sistemoms, ir skelbė, kad dvasinė pilnatvė pasiekiama per atvirumą, nuoširdumą ir gyvenimo šventimą.
Pagrindiniai mokymo principai
Visų Pasaulių Bažnyčia remiasi trimis kertiniais principais: tarpusavio ryšiu, pagarba gyvybei ir džiaugsmingu gyvenimo priėmimu. Bendruomenės nariai sudaro vadinamuosius „ratilus“ – mažas grupes, kuriose praktikuojamas emocinis atvirumas, bendros apeigos ir savitarpio palaikymas. Judėjimas pabrėžia, kad žmogaus kūnas yra šventas, todėl seksualinė laisvė, artumas ir kūniškas džiaugsmas nėra smerktini. Ritualai dažnai vyksta gamtoje, švenčiant metų laikų kaitą, žemės vaisingumą ir žmogaus ryšį su aplinka. Bažnyčia taip pat akcentuoja ekologinę atsakomybę, teigdama, kad dvasinė branda neatsiejama nuo rūpesčio planeta.
Praktikos ir bendruomenės gyvenimas
Visų Pasaulių Bažnyčios ritualai orientuoti į bendrystę, emocinę laisvę ir gyvenimo šventimą. Apeigose naudojami vandens, žemės ir gyvybės simboliai, o dalyviai skatinami išreikšti savo jausmus be baimės ar gėdos. Bendruomenė praktikuoja „grok“ principą – gilią empatiją ir gebėjimą suprasti kitą žmogų be žodžių. Nariai dažnai gyvena artimose, nehierarchinėse grupėse, kuriose vertinamas savanoriškas paprastumas, atvirumas ir tarpusavio pagalba. Seksualinė etika grindžiama sutikimu ir pagarba, o ne draudimais, todėl kūniškas artumas laikomas natūralia dvasinės laisvės dalimi.
Istorinė reikšmė ir įtaka
Visų Pasaulių Bažnyčia tapo viena įtakingiausių šiuolaikinio neopagonizmo krypčių, padėjusių formuoti ekologinį spiritualizmą, modernų ritualinį hedonizmą ir alternatyvių bendruomenių kultūrą. Judėjimas turėjo įtakos Wicca, ekofilosofijai ir naujųjų religijų studijoms, nes parodė, kad dvasinė praktika gali būti grindžiama ne draudimais, o džiaugsmu ir tarpusavio meile. Bažnyčia išliko kaip pavyzdys, kaip moderni religija gali derinti mitologiją, ekologiją ir asmeninę laisvę, teigdama, kad žmogaus gyvenimas yra vertingas ne dėl atgailos, o dėl gebėjimo mylėti, švęsti ir gyventi pilnai.