Ar visata, kurioje gyvename, yra Dievo sapnas, o mes – Jo mintys, įsikūnijusios formose? Hinduizmo šivaizmo tantra ir kvantinės fizikos idėjos siūlo, kad visata gali būti sąmonės projekcija, o materija – sutelkta Dievo svajonė. „Jei Dievas yra visagalis – gal Jis sapnuoja save kaip mus?“ – klausė šivaizmo išminčiai ir net fizikas Nikola Tesla.
Šivaizmo tantra, dalis hinduizmo, moko, kad visata yra Šivos – aukščiausios sąmonės – sapnas (lila), žaisminga Jo kūrybos išraiška. Šiva, būdamas visagalis, sapnuoja save kaip pasaulį, žmones ir gamtą, o mes esame jo svajonės dalys, nesuvokiančios savo vienybės su Juo. Tekste Spanda Karikas sakoma, kad visata yra „Šivos vibracija“, iškylanti iš Jo sąmonės ir vėl į ją sugrįžtanti. Bhagavadgita papildo: „Aš esu visko šaltinis, ir viskas kyla iš manęs.“ Ši idėja nėra tik poetinė – ji teigia, kad materialus pasaulis yra laikinas, kaip sapnas, o tikroji realybė yra amžina sąmonė.
Kvantinė fizika stebėtinai artima šivaizmo idėjoms. Nikola Tesla teigė: „Viskas yra šviesa,“ o materija – tik sutelkta energija. Kvantinės mechanikos pionierius Maxas Plancka sakė, kad „sąmonė yra pagrindinė, o materija – jos darinys.“ Kvantinio lauko teorija rodo, kad visata gali būti ne fizinių dalelių rinkinys, o informacijos ir potencialo laukas, kurį stebėtojo sąmonė „išskleidžia“ į realybę. Šios idėjos rodo šivaizmo mintį, kad pasaulis yra projekcija, kylanti iš dieviškos sąmonės sapno.
Krikščionių mistikoje, ypač pas Meistrą Eckhartą, Dievas yra „visos būties šaltinis“, o pasaulis – Jo emanacija, panaši į sapną, priklausanti nuo Jo valios. Daoizme Dao kaip neapibrėžiamas pradas kuria visatą tarsi spontanišką sapną, kurį Laozi vadino „dešimties tūkstančių daiktų motina“. Net Platono filosofijoje fizinis pasaulis yra tik „idėjų šešėlis“, artimas sapno metaforai. Nors šios tradicijos skiriasi, jos sutaria, kad materialus pasaulis yra laikinas, o tikroji realybė slypi anapus – sąmonėje, Dieve ar prade.
Šivaizmo legenda pasakoja apie išminčių, kuris, medituodamas ant Kailaso kalno, pamatė, kad jis pats yra Šiva, sapnuojantis save kaip žmogų, ir nubudo iš „pasaulio sapno“. Kvantinės fizikos eksperimentas, vadinamas dvigubo plyšio eksperimentu, rodo, kad dalelės elgiasi skirtingai, kai yra stebimos, tarsi sąmonė formuotų realybę – tarsi sapną, kurį kuriame stebėdami. Indų poetas Kabiras XV a. klausė: „Kas sapnuoja – tu ar Dievas?“ – kviesdamas suvokti, kad mūsų „aš“ yra dieviškojo sapno dalis.
Citatos
- Bhagavadgita (9:4): „Visa visata yra mano sapne, bet aš nesu joje – ji kyla iš manęs.“
- Nikola Tesla: „Visata yra tik mintis dieviškame prote.“ (Tradicinė citata.)
- Meistras Eckhartas: „Pasaulis yra Dievo mintis, išsakoma Jo žodžiu.“ (Sermonai.)
- Kvantinis fizikas John Wheeler: „Visata egzistuoja, nes mes ją stebime – tarsi sapną, kurį kuriame.“ (Apie stebėtojo efektą.)
Kvantinės fizikos „holografinės visatos“ teorija siūlo, kad visa mūsų patiriama trimatė realybė gali būti dvimačio informacijos sluoksnio projekcija, tarsi holograma. Tai reiškia, kad materija, erdvė ir laikas nėra esminiai dalykai, bet tik iš tam tikro pagrindinio informacijos šaltinio kylantys reiškiniai. Ši idėja stebėtinai artima hinduizmo maya sampratai, kur pasaulis laikomas sapnu ar iliuzija, iškylančia iš sąmonės ir galiausiai vėl į ją sugrįžtančia. Vedantinė filosofija mokė, kad visa, ką suvokiame kaip kietą ar realų, yra tik Brahmano – nesuvokiamo, beformio tikrovės pagrindo – žaismas. Holografinė teorija kvantinėje fizikoje atskleidžia panašią mintį: tai, ką matome kaip pasaulį, yra iš dalies mūsų suvokimo konstruktas, paremtas gilesne, mums nematoma tvarka. Tokie mokslininkai kaip Davidas Bohmas ar Gerardas ‘t Hooftas svarstė, kad už visų fizinių reiškinių glūdi subtili informacinė struktūra, kuri formuoja viską nuo elementariųjų dalelių iki galaktikų, o žmogaus sąmonė galbūt yra viena iš šios slaptos, neapčiuopiamos tikrovės atspindžių.
Visata kaip Dievo sapnas – tai šivaizmo tantra ir kvantinės fizikos kvietimas permąstyti realybę. Ar esame Šivos svajonės veikėjai, ar stebėtojai, formuojantys kvantinį sapną? Kaip sakė Upanišadų išminčiai, „Pasaulis yra sapnas, bet sapnuotojas yra amžinas.“ Ši idėja ragina mus nubusti – ne iš pasaulio, o į suvokimą, kad mes, visata ir Dievas esame viena, sapnuojanti save per amžinybę.