Vėžaičių dvarininkai Volmeriai 1784 m. pastatė medinę bažnyčią. 1804 m. įsigyti vargonai. Varpinėje yra 1816 m. lietas žalvarinis varpas.
Įdomus faktas yra tas, kad po bažnyčios grindimis ankstesniais amžiais buvo laidojami nusipelnę parapijos žmonės ir bažnyčios rėmėjai. Toks paprotys rodo glaudų gyvųjų ir mirusiųjų ryšį katalikų bendruomenėje, kur malda už išėjusius asmenis laikoma šventa pareiga. Senieji bažnyčios inventoriaus knygų įrašai atskleidžia, kad parapijiečiaiaukojo brangius daiktus altoriams papuošti, rodydami dėkingumą Dievui už derlių ir sveikatą.
Ši medinė šventovė išsiskiria ypatinga ramybe, kurią pajunta kiekvienas užsukęs. Čia iki šiol išliko senosios liturginės tradicijos, jungiančios praeities kartų maldas su dabartis žmogaus lūkesčiais. Bažnyčios sienos saugo tylą, o altoriaus paveikslas kviečia sustoti kasdienybės bėgime ir pamąstyti apie amžinąsias vertybes. Vėžaičių parapijos istorija yra gyvas tikėjimo įrodymas Žemaitijos krašte.