Vardas Biblijoje nėra tik žyma ar skambus garsų junginys – tai asmens tapatybės atspindys, misijos ženklas, kartais net pranašystė. Kai Dievas per angelą Gabrielių pasiuntė žinią Mergelei Marijai, kad ji pagimdys Dievo Sūnų, Jis nurodė ir tai, kaip tas vaikas turi būti pavadintas: „Tu pavadinsi jį Jėzumi“ (Lk 1,31). Kodėl būtent taip? Kodėl ne Juozapas, Jonas, ar koks retas, karališkas vardas?
Jėzaus vardas hebrajiškai skambėjo „Jehošua“ arba trumpiau „Ješua“. Tai tas pats vardas, kurį nešiojo Mozės įpėdinis Jozuė – žmogus, kuris po dykumos klajonių įvedė Izraelį į Pažadėtąją žemę. Šis vardas reiškia „Viešpats yra išgelbėjimas“ arba „Viešpats gelbsti“. Tai ne poetiška užuomina, bet aiškus teiginys apie tai, kas Jėzus yra ir ką Jis darys. Kai angelas kalba Juozapui sapne, jis tiesiogiai pasako: „Tu pavadinsi jį Jėzumi, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1,21). Vardas yra atsakymas.
Šiame viename žodyje slypi visa išganymo istorija. Dievas, kuris anksčiau gelbėjo iš Egipto vergijos, dabar ateina pats, kad išgelbėtų iš dvasinės vergijos – iš nuodėmės, iš atskirties nuo Jo. Ir šis išgelbėjimas nėra tik pažadas, bet įsikūnijęs asmuo. Vardas Jėzus reiškia ne tik tai, ką Jis daro, bet ir kas Jis yra.
Be to, vardas „Jėzus“ Jėzaus laikais nebuvo retas. Tai buvo paprastas, liaudiškas vardas – turėjo jį ir kiti vyrai. Bet būtent tai ir yra esmė: Dievas pasirinko ne išskirtinį ar skambų vardą, o tokį, kuris nuskambėdavo kasdienybėje. Per tai Dievas parodė, kad Jis ateina ne pas elitą, ne pas išrinktuosius, o į paprastų žmonių pasaulį. Jis tampa vienu iš mūsų – turintis tą patį vardą, kalbantis ta pačia kalba, valgantis tą patį maistą.
Tačiau šis paprastas vardas tampa nepaprastu, kai iš jo išauga Gyvenimo kelias. Jėzus nešioja vardą, kuris nuolat primena Jo misiją – gelbėti. Ir kai mokiniai šaukėsi Jo vardo, kai ligoniai Jį kvietė, kai demonai Jo bijojo – jie kreipėsi ne į garsų derinį, bet į tą, kuris yra „Viešpats gelbsti“.
Todėl Jėzui buvo duotas ne bet koks vardas. Tai vardas, kuriame telpa visa Dievo ištikimybė žmogui – Jo pažadas, Jo veiksmas, Jo artumas. Tai vardas, kuris ne šiaip žinomas, bet kalba. Ir kai žmogus jį ištaria su tikėjimu – jis dar ir šiandien reiškia tą patį: ne teoriją, bet pagalbą. Ne istorinę figūrą, bet gyvą Gelbėtoją.