Per 2000 metų Bažnyčia turėjo įvairiapusę įtaką – teologinę, kultūrinę, socialinę ir politinę. Didžiausiu laimėjimu galima laikyti Bažnyčios gebėjimą išsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą per amžius, kartu formuojant Vakarų civilizaciją. Šis laimėjimas apima tiek dvasinį, tiek praktinį aspektą: tikėjimo tiesų apibrėžimą (pvz., per visuotinius susirinkimus) ir visuomenės transformaciją per švietimą, kultūrą bei socialinį teisingumą.
Vienas didžiausių Bažnyčios laimėjimų yra krikščioniškojo tikėjimo išsaugojimas ir jo doktrinų apibrėžimas, nepaisant persekiojimų, erezijų ir vidinių skilimų.
- Visuotiniai susirinkimai: Bažnyčia sugebėjo apibrėžti esmines tikėjimo tiesas per susirinkimus, tokius kaip Nicos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.), kurie įtvirtino Trejybės dogmą ir Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą. Šis tekstas iki šiol vienija katalikus, ortodoksus ir kai kuriuos protestantus. Šventasis Atanazijus Aleksandrietis, kovojęs su arijonizmu, rašė: „Jei Sūnus nėra Dievas, mūsų išganymas neturi pagrindo.“ Bažnyčios gebėjimas atsispirti erezijoms (arijonizmui, pneumatomachams) užtikrino tikėjimo tęstinumą.
- Šventasis Raštas: Bažnyčia suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant Naujojo Testamento kanoną. IV a. susirinkimai (pvz., Hipono, 393 m., ir Kartaginos, 397 m.) patvirtino 27 knygų kanoną, kuris tapo krikščionių tikėjimo pagrindu. Šventasis Jeronimas, išvertęs Bibliją į lotynų kalbą (Vulgata), padėjo ją padaryti prieinamą plačiajai auditorijai.
- Atsparumas persekiojimams: Pirmuosius tris amžius Bažnyčia išgyveno Romos imperijos persekiojimus, tačiau sugebėjo ne tik išlikti, bet ir plisti. Milano ediktas (313 m.), kurį paskelbė imperatorius Konstantinas, suteikė krikščionybei laisvę, o tai buvo Bažnyčios ištvermės ir tikėjimo galios įrodymas. Šventoji Agnietė (minima sausio 21 d.), kankinė, tapo šio laikotarpio simboliu, savo mirtimi liudydama tikėjimą.
Bažnyčia ne tik išsaugojo tikėjimą, bet ir tapo Vakarų civilizacijos ramsčiu, formuodama švietimą, kultūrą ir socialinį teisingumą.
- Švietimas ir mokslas: Viduramžiais Bažnyčia buvo pagrindinė švietimo puoselėtoja. Benediktinų vienuolynai, įkurti pagal šventojo Benedikto taisykles (VI a.), tapo rankraščių perrašymo ir žinių išsaugojimo centrais. Pavyzdžiui, Monte Cassino vienuolynas Italijoje išsaugojo antikinius tekstus, kurie galėjo būti prarasti barbarų invazijų metu. XII–XIII a. Bažnyčia įkūrė pirmuosius universitetus – Bolonijoje (1088 m.), Paryžiuje (1150 m.), Oksforde (1167 m.) – kur buvo studijuojama teologija, filosofija, teisė ir medicina. Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274 m.) savo „Summa Theologiae“ suderino krikščioniškąjį tikėjimą su Aristotelio filosofija, padėdamas pagrindą šiuolaikinei teologijai ir etikai.
- Kultūra ir menas: Bažnyčia buvo didžiausia meno ir architektūros užsakovė. Romaninės ir gotikinės katedros, tokios kaip Šartro katedra Prancūzijoje (XII–XIII a.), tapo ne tik maldos vietomis, bet ir Dievo šlovės simboliais. Grigališkasis choralas, sukurtas VI a., paveikė Vakarų muzikos raidą. Renesanso metu popiežiai, tokie kaip Julijus II, rėmė menininkus, kaip Mikelandželą, kurio Siksto koplyčios freskos (1508–1512 m.) iki šiol laikomos vienu didžiausių meno šedevrų.
- Socialinis teisingumas: Bažnyčia kėlė socialinio teisingumo idėjas, kurios paveikė visuomenės struktūrą. Viduramžiais ji steigė ligonines, prieglaudas ir labdaros organizacijas. Šventasis Pranciškus Asyžietis (1181–1226 m., minimas spalio 4 d.) savo neturtu ir meile vargšams įkvėpė pranciškonų ordiną, kuris rūpinosi visuomenės atstumtaisiais. XIX–XX a. popiežius Leonas XIII savo enciklikoje Rerum Novarum (1891 m.) gynė darbininkų teises, padėdamas pagrindą šiuolaikinei katalikų socialinei doktrinai.
Lietuvoje didžiausias Bažnyčios laimėjimas gali būti laikomas krikščionybės įtvirtinimas ir tautos išsaugojimas per okupacijas. 1387 m. Lietuvos krikštas, inicijuotas Jogailos, atnešė Lietuvą į krikščioniškąjį pasaulį, o Bažnyčia tapo tautinės tapatybės ramsčiu. Sovietmečiu Bažnyčia, nepaisydama persekiojimų, išlaikė tikėjimą gyvą – pavyzdžiui, per „Kronikos“ leidimą, kurį inicijavo kunigai, tokie kaip Sigitas Tamkevičius (dabar kardinolas). Palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962 m., minimas birželio 14 d.), Kaišiadorių vyskupas, savo kankinyste sovietų kalėjimuose liudijo Bažnyčios ištvermę. Jo šūkis „Per crucem ad stellas“ („Per kryžių į žvaigždes“) rodo Bažnyčios gebėjimą vesti tautą per kančias į viltį.
Bažnyčios gebėjimas išsaugoti tikėjimą ir kartu formuoti civilizaciją yra didžiausias jos laimėjimas, nes jis apima tiek dvasinį, tiek praktinį matmenį. Tikėjimas suteikė žmonėms viltį ir prasmę, o Bažnyčios institucijos – vienuolynai, universitetai, katedros – padėjo pagrindą šiuolaikinei visuomenei. Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. audiencijoje sakė: „Bažnyčia per amžius nešė Kristaus šviesą – kartais per tamsą, bet visada su meile.“
Nors Bažnyčia padarė klaidų (pvz., inkvizicija, korupcija), jos gebėjimas atsinaujinti – per susirinkimus, kaip Vatikano II (1962–1965 m.), ar per šventuosius, kaip Motina Teresė – rodo jos gyvybingumą. Lietuvoje Bažnyčios laimėjimas yra ypač akivaizdus – ji ne tik atnešė krikščionybę, bet ir padėjo išsaugoti tautinę tapatybę. Kaip rašė šventasis Augustinas: „Bažnyčia yra piligrimė, keliaujanti per laiką, bet vedama amžinybės.“ Jos didžiausias laimėjimas – būti šios kelionės švyturiu.