Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.
Skaitykite daugiau..
Netekus brangaus žmogaus, krikščioniškoje tradicijoje gyvuoja gražus paprotys dega žvakę, simbolizuojančią amžinąją šviesą ir nemirtingą sielos gyvybę. Senovės krikščionys į kapines nešdavo ne liūdesio puokštes, o gyvus augalus, nes tikėjo, kad mirtis yra tik slenkstis į naują buvimą, o ne viso kelio pabaiga. Paguodos ieškojimas maldoje per amžius turėjo ypatingą formą. Pavyzdžiui, ankstyvojoje Bažnyčioje liūdintys artimieji giedodavo ne gedulingas giesmes, o psalmes, kupinas vilties bei dėkingumo už nugyventą gyvenimą. Teologinis požiūris į mirtį kaip į gimimą amžinybei padeda suprasti, kad ryšys su išėjusiaisiais nenutrūksta. Šis nematomas tiltas, vadinamas šventųjų bendryste, jungia mus su tais, kurie jau pasiekė ramybės uostą. Senovės išmintis moko, kad ašaros yra natūrali širdies kalba, kuria siela išreiškia savo meilę, o tikėjimas suteikia vidinės uolos stiprybės net didžiausiame skausme. Kiekvienas prisiminimas apie mamą tampa šviesiu žingsniu link šviesos, o išgyventa patirtis sujungia šeimą dar glaudesniais bendrumo saitais. Te randa jūsų širdys šviesą šioje tamsoje.