Tikėjimo žodis

Religinės bendrijos Tikėjimo žodis ištakos sietinos su Visos Evangelijos judėjimu, pasaulyje prasidėjusiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šis judėjimas priskirtinas protestantų charizmininkų sąjūdžiui, kuris pripažįsta pagrindines krikščioniškas doktrinas ir pabrėžia Šventosios Dvasios dovanų svarbą tikinčiojo gyvenime. Visos Evangelijos judėjimo charakteringa savybė – pabrėžti veržlumą, viską nugalintį tikėjimą. Tai ypač būdinga vieno iš judėjimo pradininkų Davido Yonggi Cho mokymui. Anot jo, „Evangelija – tai penkios geros žinios kiekvienam tikinčiajam: nuodėmių atleidimas per Jėzų Kristų; vandens ir Šventosios Dvasios krikštas; išgydymas; išlaisvinimas iš prakeikimo; Jėzaus Kristaus grįžimas į žemę. Evangelija teikia klestėjimą sielai, visokeriopus palaiminimus ir dievišką sveikatą kūnui“. Pastarasis teiginys vėliau buvo išplėtotas vienoje Visos Evangelijos judėjimo krypčių, gimusioje JAV XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir įgavusioje „tikėjimo bei klestėjimo“ (angl. prosperity) mokymo pavadinimą. Pastarosios krypties pradininkai – populiarūs JAV evangelistai ir pastoriai L.Sumrallas bei K.Haginas; šį mokymą Europoje išpopuliarino Upsalos (Švedija) bendruomenės Gyvenimo žodis pastorius Ulfas Ekmanas. Šiuo metu Rytų ir Vidurio Europoje gerai žinomas prosperity stiliaus pamokslininkas, Rygos bendruomenės Naujoji karta pastorius Aleksejus Lediajevas.

Labai paplitęs klestėjimo doktrinos išpažinėjų teiginys, jog Kristus ne tik atpirkęs žmones savo mirtimi ir prisikėlimu, bet savo žaizdomis juos išgydęs nuo įvairiausių negalių, savo krauju panaikinęs visokį prakeikimą, todėl išvadavęs juos nuo problemų, būdingų netikinčiam pasauliui. Pagal šį mokymą tikintis krikščionis bus sveikas, finansiškai pajėgus bei viską nugalintis. Mokymo pasekėjai tariasi, jog to teiginio pagrindas tas, kad Jėzus, atpirkęs žmoniją, atpirko ją visiškai, todėl Dievas dabar esąs įsipareigojęs kiekvienam krikščioniui pačiu Dievo Sūnaus krauju. Tam, kad Dievo įsipareigojimas virstų realybe, krikščionio tikėjimas turėtų taip pat atitikti tam tikras sąlygas: jis maldoje turįs prašyti ir tikėti gausiąs tai, ko prašąs, o jo tikėjimas turėtų būti patvirtintas dėkojimu, nors iš tikrųjų prašymas dar ir nėra išpildytas. Tai vadinama principu „remtis tikėjimu, o ne regėjimu“. Pavyzdžiui, remdamasis šiuo principu, krikščionis negali būti paniuręs, blogos nuotaikos, neturi pripažinti nesėkmių, kančios, ligos – visa tai tėra šėtono puolimas, kuriuo bandomas tikėjimas, nesiremiantis jausmais; jei krikščionis išlaiko šį išmėginimą pagal minėtą „efektyvaus tikėjimo formulę“, – išbandymai pasitraukia, ir žmogus džiaugiasi Dievo garantuotu klestėjimu. Kai kurie radikalūs prosperity mokymo atstovai net kalba apie tai, kad pasaulio pabaigoje, prieš grįžtant Kristui, krikščionys perimsią visą Žemės finansų ir politinę kontrolę.

Toks mokymas mažai ką turi bendro su Evangelija ir apskritai su visa krikščioniška tradicija. Nemaža dalis naujųjų religijų tyrinėtojų prosperity pirmiausia sieja su JAV išplitusiu vadinamuoju „žmogiškojo potencialo“ sąjūdžiu, kurio atstovai teigia, jog svarbu išlaisvinti vidines žmogaus galias, kad pasiektum savirealizaciją ir absoliučią sėkmę, taip pat ir su „pozityvaus mąstymo“ mokykla, kuri gyvenimo kokybę laiko absoliučiai priklausoma nuo mąstymo kokybės. Nors formaliai prosperity atstovai išpažįsta pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo teiginius, bet galima suabejoti ir pačiu jų tikėjimo turiniu: juk Dievas čia padaromas žmogaus įrankiu, privalančiu veikti atitinkamomis sąlygomis.