Adventistai yra viena iš protestantizmo atšakų, kuri išsiskiria savo pabrėžtu tikėjimu į greitą antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Šios religinės bendruomenės šaknys siekia XIX a., kai Viljamas Miuleris (1782–1849), buvęs baptistų pamokslininkas JAV, pradėjo skelbti pranašystes apie Kristaus sugrįžimą. Miuleris atliko intensyvų Biblijos tyrinėjimą ir 1844 metus nurodė kaip Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo datą, remdamasis Danieliaus knygoje aprašytomis pranašystėmis. Tačiau kai šis įvykis neįvyko, sekė vadinamasis „Didysis nusivylimas“, kuris sukrėtė jo pasekėjus. Vis dėlto ši krizė tapo pagrindu adventizmo judėjimo formavimuisi, nes jo šalininkai toliau plėtojo savo tikėjimo sistemą.
Pagrindinė šiandieninė adventistų grupė yra Septintosios dienos adventistai, susikūrę 1863 m. Jie išsiskiria savo unikaliomis tikėjimo nuostatomis, kurios apima ne tik pranašystes apie antrąjį Kristaus atėjimą, bet ir griežtą gyvenimo būdo kodeksą bei ypatingą požiūrį į sveiką gyvenseną. Septintosios dienos adventistai, kaip rodo pavadinimas, vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, kurį jie laiko „šventuoju Sabatu“, remdamiesi Biblijos mokymu apie Dievo poilsio dieną.
Šioje bendruomenėje didelis dėmesys skiriamas gera sveikata ir sveikai gyvensenai. Adventistai dažnai praktikuoja vegetarizmą, griežtai atsisako alkoholio, narkotikų ir rūkalų, o taip pat skatina fizinį aktyvumą. Septintosios dienos adventistai kovoja su alkoholizmu, narkomanija ir kitomis priklausomybėmis, laikydami sveiką kūną ir protą svarbia Dievo valios išraiška. Jų įsitikinimu, fizinis kūnas yra Dievo dovana, kurią reikia gerbti ir prižiūrėti, kaip parašyta Biblijoje: „Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra šventosios Dvasios šventykla, kurią turite iš Dievo, ir jūs nepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19).
Adventistai taip pat laikosi griežtos požiūrio į gerus darbus, kurie jų tikėjime yra išganymo išraiška. Jie tiki, kad žmogaus veiksmai, pavyzdžiui, gailestingumas ir pagalba kitiems, yra būtini kaip tikėjimo vaisius, tačiau pabrėžia, kad išganymas yra vien per Jėzaus Kristaus malonę, o ne dėl gerų darbų. Šis derinys tarp tikėjimo ir gerų darbų yra svarbus jų dvasinėje praktikoje.
Be to, adventistai tikisi artimo pasaulio pabaigos ir skelbia artėjantį paskutinį teismą. Pasak jų, Jėzaus antrasis atėjimas bus lemiamas momentas, kai visi žmonės bus teisiami pagal savo gyvenimą, o Kristus atneš amžiną išganymą savo ištikimiems sekėjams. Todėl adventistai daug dėmesio skiria evangelizacijai ir misionieriškai veiklai, siekdami skleisti Kristaus mokymą ir paruošti pasaulį paskutiniam teismui.
Vienas garsiausių Septintosios dienos adventistų mąstytojų yra Elen G. White (1827–1915), laikoma pranaše jų bendruomenėje. Jos raštai ir apreiškimai, apimantys sveikatą, moralę ir pranašystes, suformavo daugumą pagrindinių adventizmo doktrinų. Ji rašė: „Kiekvienas žmogus turėtų siekti tobulumo tiek savo kūne, tiek sieloje, kad būtų pasiruošęs Viešpaties sugrįžimui.“
Adventistai šiandien yra viena sparčiausiai augančių krikščioniškų bendruomenių, turinti milijonus pasekėjų visame pasaulyje. Jų misijos ir ligoninės prisideda prie socialinių projektų ir sveikatos apsaugos visose pasaulio šalyse.
Po „Didžiojo nusivylimo“ adventistų judėjimas suskilo į kelias grupes, iš kurių viena, vadovaujama Ellioto, išlaikė originalią 1844 metų datos interpretaciją, o kitos ieškojo naujų paaiškinimų. Šis susiskaldymas atspindi sudėtingą pranašysčių aiškinimo procesą ir skirtingus Biblijos hermeneutikos metodus. Svarbi adventistų doktrina – „didysis sabatas“, septintoji savaitės diena, laikoma šventa ir skirta poilsiui bei dvasiniam apmąstymui. Ši tradicija remiasi Senojo Testamento įsakymais ir pabrėžia Dievo sukūrimo darbų svarbą. Adventistai taip pat laikosi griežtos sveikos gyvensenos, vengdami alkoholio, tabako ir neretai – kavos bei arbatos, remdamiesi Biblijos eilutėmis apie kūno šventumą.Įdomi adventistų istorija siejasi su jų aktyviu dalyvavimu misijinėje veikloje visame pasaulyje. Jie įkūrė savo švietimo įstaigas, ligonines ir labdaros organizacijas, siekdami skleisti savo tikėjimą ir padėti stokojantiems. Adventistų teologija, nors ir remiasi Biblijos tekstais, nuolat vystosi ir interpretuojama skirtingai skirtingose adventistų bendruomenėse. Kai kurie teologai pabrėžia Kristaus antrojo atėjimo ne kaip konkrečios datos, o kaip nuolatinio laukimo ir pasiruošimo proceso svarbą. Ši interpretacija suteikia vilties ir skatina nuolatinį dvasinį augimą, nesvarbu, kada įvyks pats Jėzaus sugrįžimas. Adventistai tiki, kad tikėjimas ir geri darbai yra būtini siekiant išgelbėjimo, o ne vien tik tikėjimas. Ši idėja atsispindi Jėzaus žodžiuose iš Mato evangelijos: „Aš jums sakau: jeigu jūsų teisumas nebus didesnis už fariziejų ir raštininkų teisumas, jūs nepateksite į dangaus karalystę.“ (Mato 5:20). Adventizmas, nepaisant savo istorinių iššūkių, išliko gyvybinga ir įtakinga krikščionių bendruomenė, skleidžianti savo žinią visame pasaulyje.