Šviesos knyga

Sefer HaBahir (hebr. סֵפֶר הַבָּהִיר, liet. „Šviesos knyga“ arba „Spindesio knyga“) yra anoniminis, pseudepigrafinis mistinis tekstas, laikomas vienu seniausių ir svarbiausių kabalistinės literatūros kūrinių. Tradiciškai priskiriamas I a. rabino Nehunya ben HaKanah vardui, nes tekstas prasideda fraze „R. Nehunya ben HaKanah sakė“, tačiau šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad jis buvo sudarytas XII a. pabaigoje–XIII a. pradžioje, tikriausiai Provanse (Pietų Prancūzija) arba tarp Aškenazių ezoterikų Vokietijoje. Bahir laikomas Kabalos literatūros debiutu, įvedančiu pagrindines sąvokas, tokias kaip dešimt sefirot (dieviškųjų emanacijų), kurios tapo centriniu Kabalos mokymo elementu.

Tekstas, sudarytas iš apie 140–200 trumpų, aforistinių paragrafų, parašytas hebrajų kalba su aramėjų kalbos elementais, imituojančiais senovinį midrašinį stilių. Jo struktūra yra fragmentiška, dažnai šokinėjanti tarp temų, kartais nutraukianti mintį vidury sakinio, kas rodo, kad knyga galėjo būti sudėta iš įvairių šaltinių, įskaitant senesnius rytietiškus tekstus, galbūt kilusius iš Babilonijos. Bahir nagrinėja biblijinių eilučių mistinę prasmę, hebrajų abėcėlės simboliką, sefirot kosmologiją, sielos transmigraciją (gilgul) ir dieviškosios kūrybos procesą.

Sefer HaBahir pavadinimas kilęs iš pirmosios cituojamos eilutės iš Jobo knygos (37:21): „Ir dabar žmonės nemato šviesos, kuri spindi (bahir) danguje.“ Šis pavadinimas atspindi teksto tikslą – apšviesti dieviškąją išmintį ir atskleisti paslėptas Toros prasmes. Knyga buvo pirmą kartą išleista apie 1174 m. Provanso kabalistų mokykloje rankraščio forma, o spausdintas leidimas pasirodė 1651 m. Amsterdame.

Sefer HaBahir atsirado XII a. pabaigoje, kai Europoje, ypač Provanse ir Aškenazių bendruomenėse, stiprėjo susidomėjimas žydų mistika. Šis laikotarpis sutapo su Hasidei Ashkenaz (Vokietijos pietistų) judėjimu ir ankstyvąja Provanso kabalistų veikla. Tekstas tikriausiai kilo kaip atsakas į teologinius ir filosofinius iššūkius, sujungdamas senesnes žydų mistikos tradicijas, tokias kaip Sefer Yetzirah ir Heikhalot literatūra, su naujomis idėjomis, galimai paveiktomis gnosticizmo ar neoplatonizmo. Kai kurie mokslininkai, pvz., Ronit Meroz, teigia, kad dalis teksto gali siekti X a. Babiloniją, remiantis babilonietiškos vokalizacijos pėdsakais.

Struktūriškai Bahir nėra vientisas kūrinys, o veikiau midrašinis rinkinys, susidedantis iš dialogų tarp mokytojo ir mokinių, dažnai cituojant Torą ar kitus šventraščius. Tekstas padalintas į penkias pagrindines dalis:

  1. Kūrybos pradžia (1–16 paragrafai): Komentarai apie pirmuosius Pradžios knygos skyrius, nagrinėjantys dieviškosios šviesos ir kūrybos prigimtį.
  2. Hebrajų abėcėlė (17–44 paragrafai): Mistinė raidžių simbolika, įkvėpta Sefer Yetzirah, siejant raides su kosminiais principais.
  3. Septyni balsai ir sefirot (45–122 paragrafai): Sefirot kaip dieviškosios emanacijos, susietos su septyniais balsais ir Toros teofanija.
  4. Dešimt sefirot (124–193 paragrafai): Išsamus sefirot aprašymas, jų hierarchija ir vaidmuo kūryboje.
  5. Sielos paslaptys (193–200 paragrafai): Sielos prigimtis, transmigracija (gilgul) ir mistinės praktikos.

Teksto fragmentiškumas ir įvairūs stiliai rodo, kad jis buvo redaguotas per kelis šimtmečius, galimai įtraukiant Provanso kabalistų pataisas. XIII a. kabalistas R. Isaac HaKohen teigė, kad Bahir atkeliavo iš Izraelio į Aškenazių išminčius, o vėliau į Provansą, tačiau buvo prieinamas tik dalimis.

Sefer HaBahir nagrinėja temas, kurios tapo Kabalos pagrindu:

  1. Dešimt sefirot: Pirmą kartą aiškiai aprašo sefirot kaip dieviškąsias emanacijas, per kurias Dievas sąveikauja su pasauliu. Bahir sefirot skiriasi nuo vėlesnių Kabalos interpretacijų, pabrėždamos septynis balsus ir kūrybos naratyvą.
  2. Mistinė Toros interpretacija: Tekstas naudoja biblijines eilutes, ypač iš Pradžios knygos, atskleisdamas jų ezoterinę prasmę.
  3. Hebrajų abėcėlės simbolika: Raidės laikomos kūrybos įrankiais, turinčiomis mistinę galią.
  4. Sielos transmigracija (gilgul): Įveda reinkarnacijos idėją, kuri vėliau tapo svarbia Kabalos dalimi.
  5. Dieviškosios šviesos ir blogio prigimtis: Blogis aprašomas kaip Dievo aspektas, o Shekhinah (Dievo buvimas) siejama su kūrybos procesu.

Bahir reikšmė slypi jo kaip Kabalos pradininko vaidmenyje. Iki Zohar pasirodymo XIII a., Bahir buvo dažniausiai cituojamas kabalistinis šaltinis, paveikęs tokius mokslininkus kaip Nahmanides (Ramban) ir Provanso kabalistus. Jo idėjos apie sefirot ir mistinę kosmologiją padėjo pagrindą vėlesniems kabalistiniams kūriniams, tokiems kaip Sefer Yetzirah ir Zohar. Tekstas taip pat turėjo įtakos Renesanso mąstytojams, pvz., Giovanni Pico della Mirandola, kuris citavo Bahir savo Conclusiones (1486).

Kritikai, tokie kaip Gershom Scholem, pažymi, kad Bahir turi gnosticizmo elementų, pvz., aeonų simbolikos, tačiau lieka neaišku, ar tai atspindi tiesioginį istorinį ryšį, ar spontanišką mistinę įžvalgą. Teksto literatūrinė forma, primenanti midrašą, ir parabolės apie karalių bei jo rūmus daro jį prieinamu, tačiau jo ezoterinė kalba gali būti sudėtinga.

Citatos iš „Sefer HaBahir“

Dėl Bahir midrašinio ir poetinio pobūdžio citatos yra alegoriškos ir skirtos meditacijai. Žemiau pateikiamos kelios citatos (adaptuotos į lietuvių kalbą, remiantis Aryeh Kaplan vertimu):

  1. Apie šviesą (1 paragrafas): „Eilutė sako: ‘Ir dabar žmonės nemato šviesos, kuri spindi danguje’ (Job 37:21). Tai dieviškoji šviesa, paslėpta nuo kūrinijos, bet spindinti tiems, kurie ieško.“
  2. Apie sefirot (96 paragrafas): „Dešimt sefirot yra tarsi karaliaus rūmai, per kuriuos jo šlovė pasiekia pasaulį. Kiekvienas yra balsas, skelbiantis jo valią.“
  3. Apie kūrybą (14 paragrafas): „Dievas sukūrė dangų ir žemę per savo žodį, o žodis yra raidės, iš kurių kyla viskas, kas yra.“
  4. Apie sielą (195 paragrafas): „Siela keliauja per pasaulius, kol sugrįžta į savo šaltinį, kaip upė, tekanti į jūrą.“
  5. Apie Dievo buvimą (130 paragrafas): „Shekhinah yra Dievo šviesa, gyvenanti tarp žmonių, kaip motina, globojanti savo vaikus.“

Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Kaplan ar Scholem). Lietuvių kalba pilno vertimo nėra, tačiau fragmentai prieinami per akademinius šaltinius.

Palyginimai su kitais kūriniais

Sefer HaBahir turi panašumų su kitais šventaisiais tekstais, tačiau jo kabalistinis kontekstas yra unikalus:

  • Šventoji Bagavatam: Abu pabrėžia dieviškąją meilę ir kosmologiją, bet Bhagavatam orientuota į Krišnos bhakti, o Bahir – į sefirot ir Toros egzegezę.
  • Šventieji vedų tekstai (Śruti): Śruti yra dieviškai apreikšti, kaip Bahir tradiciškai laikomas, tačiau Śruti akcentuoja ritualus, o Bahir – mistinę simboliką.
  • Kitáb-i-Aqdas: Abu yra įstatymų ir dvasinių principų rinkiniai, bet Kitáb-i-Aqdas orientuota į socialinę tvarką, o Bahir – į kosminę mistiką.
  • Stebuklų kursas: Abu nagrinėja tikrovės iliuziją ir dieviškąją šviesą, bet Bahir yra hebrajiškas midrašas, o Stebuklų kursas – moderni savarankiškų studijų programa.
  • Sefer Yetzirah: Bahir perima Yetzirah idėjas apie raides ir sefirot, bet Bahir labiau pabrėžia teosofiją ir kosmologiją.

Kodėl verta skaityti?

Sefer HaBahir yra vertingas tiems, kurie domisi:

  • Kabalos šaknimis: Atskleidžia ankstyvąją sefirot koncepciją ir Kabalos raidą.
  • Žydų mistika: Siūlo gilų Toros ir hebrajų abėcėlės mistinį aiškinimą.
  • Filosofija: Nagrinėja dieviškosios kūrybos, blogio ir sielos prigimtį.
  • Literatūra: Jo midrašinis stilius yra poetinis žydų literatūros perlas.
  • Dvasinis augimas: Skatina meditaciją ir dieviškosios šviesos paieškas.

Nors Bahir gali būti sudėtingas dėl fragmentiškos struktūros ir ezoterinės kalbos, jo idėjos yra universalios. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas: „Bahir yra tarsi šviesa, kurią reikia atrasti tamsoje – ji veda į gilesnį suvokimą.“ Rekomenduojama pradėti nuo pirmosios dalies arba sefirot aprašymų, kad pajustumėte teksto dvasią.