Kai kalbame apie apsireiškimus, dažniausiai mintyse iškyla Marijos pasirodymas Lurde, Fatimoje ar Jėzaus vizijos mistikams. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje netrūksta ir kitų – mažiau žinomų, bet ne mažiau stiprių – apsireiškimų, kai tikintiesiems pasirodydavo šventieji. Ir tai nėra tik pasenę viduramžių pasakojimai – tokie reiškiniai fiksuojami iki pat mūsų laikų.
Šv. Pranciškus Asyžietis pasirodė ne vienam vienuoliui po savo mirties – ypač tiems, kurie abejojo savo pašaukimu. Vienas garsesnių atvejų nutiko brolio Leone gyvenime – kai šis kovojo su giliu dvasiniu išsekimu, Pranciškus jam apsireiškė, stipriai apkabino ir pasakė: „Tu esi mano širdyje labiau nei žinai.“
Šv. Antanas Paduvietis, dar vadinamas „prarastų daiktų šventuoju“, buvo toks dažnai pasirodantis, kad kai kuriose vietovėse XIX a. žmonės jį tiesiog vadino „dvasiniu kaimynu“. Yra liudijimų, kad jis pasirodydavo net ir nekrikštytiems, kai jie meldėsi desperacijoje – ne tam, kad pamokytų, bet kad parodytų, jog šventieji peržengia bažnytinių sienų ribas.
Vienuolė iš Lenkijos, gyvenusi XX a. pradžioje, rašė apie keistą viziją: jai pasirodė jaunuolis, kuris vėliau prisistatė esąs šv. Sebastianas. Jis ne pasakė, bet „įdėjo“ žinią – „nebijok būti sužeista dėl kitų – žaizdos dažnai yra Dievo raštas tavo kūne.“ Ši vienuolė ilgainiui tapo slaugytoja per Pirmąjį pasaulinį karą.
Ir yra atvejų, kai apsireiškia net beveik pamiršti šventieji – tokie kaip šv. Ireniejus ar šv. Hilarijus – dažnai ne žodžiu, o per stiprų dvasinį impulsą, įkvėpimą, kartais net per sapną, kuris lieka visam gyvenimui.
Šie apsireiškimai neskirti sensacijai. Jie nekuria piligriminių centrų, negauna Vatikano spaudo. Bet jie lieka žmonių širdyse kaip slaptos žymės – tylus priminimas, kad dangaus bendrystė nėra tik teorija. Kai kurie šventieji, regis, žino, kada pasirodyti – ne dėl garbės, bet kad pakeltų mus, kai nugriūname. Ir net jei nieko nesakoma, jų buvimas gali būti aiškesnis nei garsiausi pamokslai.
Šventųjų apsireiškimai dažnai apibūdinami kaip ypatingos malonės akimirkos, stiprinančios tikėjimą ir vedančios prie dvasinio augimo. Šv. Teresė Avilietė, rašydama apie savo mistines patirtis, pabrėžė, kad Dievo meilė yra nepaprastai galinga ir gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant ir šventųjų apsireiškimus. Tokie apsireiškimai dažnai būna susiję su konkrečia situacija ar žmogaus poreikiu, kaip, pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus Asyžiečio paguoda broliui Leone. Šventųjų pasirodymai gali būti suprantami kaip Dievo ženklas, patvirtinantis tikėjimą ar vedantis į teisingą kelią.Įdomu tai, kad šventųjų apsireiškimai nėra vien tik vizualūs – jie gali pasireikšti ir kaip stiprus vidinis balsas, įkvėpimas, ar netgi netikėtas įvykis, aiškiai parodantis Dievo valią. Kai kurie teologai pabrėžia, kad šventųjų apsireiškimai nėra vien tik subjektyvi patirtis, bet gali turėti ir objektyvų aspektą, nes jie dažnai sutampa su krikščioniškosios moralės principais ir skatina gerumą, meilę ir atgailą. Bažnyčia, vertindama šventųjų apsireiškimus, reikalauja atsargumo ir kruopštaus tyrimo, siekdama atskirti tikrą apreiškimą nuo apgaulės ar haliucinacijų. Šv. Augustinas rašė apie Dievo apreiškimą kaip apie šviesą, apšviečiančią žmogaus protą ir širdį. Šventųjų apsireiškimai gali būti laikomi šios šviesos atspindžiu žemiškoje realybėje, vedančiu žmogų arčiau Dievo. Tačiau svarbu prisiminti, kad tikėjimas Dievu remiasi ne vien tik mistinėmis patirtimis, bet ir Rašto studijomis bei Bažnyčios mokymu.