Šventoji Tikėjimo mokymo kongregacija (lot. Congregatio pro Doctrina Fidei, CDF) yra viena seniausių ir svarbiausių Romos kurijos institucijų, atsakinga už katalikų tikėjimo doktrinos grynumo apsaugą ir sklaidą. Jos šaknys siekia XVI a., o funkcijos per amžius kito, atspindėdamos Bažnyčios iššūkius ir visuomenės pokyčius.
Kongregacija buvo įkurta 1542 m. popiežiaus Pauliaus III bulėje „Licet ab initio“ kaip Šventoji inkvizicijos kongregacija (Congregatio Romanae et Universalis Inquisitionis), siekiant kovoti su protestantizmo plėtra ir kitomis erezijomis po Reformacijos. Jos tikslas buvo ginti katalikų tikėjimą, tirti doktrininius nukrypimus ir prižiūrėti teologinę literatūrą. Per XVII–XVIII a. kongregacija, dažnai vadinama tiesiog Šventąja Inkvizicija, atliko prieštaringą vaidmenį, nagrinėdama bylas, tokias kaip Galileo Galilei, ir vykdydama cenzūrą.
1908 m. popiežius Pijus X pertvarkė kongregaciją, sumažindamas jos politinę įtaką ir sutelkiant dėmesį į doktrininius klausimus. 1965 m., po Vatikano II susirinkimo, popiežius Paulius VI pervadino ją į Šventąją Tikėjimo mokymo kongregaciją, pabrėždamas ne tik drausmę, bet ir tikėjimo sklaidą. 1988 m. popiežius Jonas Paulius II dar labiau apibrėžė jos funkcijas, suteikdamas jai atsakomybę už teologinių klaidų prevenciją ir moralinių klausimų nagrinėjimą.
Šventoji Tikėjimo mokymo kongregacija atlieka kelias pagrindines užduotis:
- Doktrinos apsauga: Kongregacija nagrinėja teologinius raštus, dokumentus ir mokymus, užtikrindama, kad jie atitiktų katalikų tikėjimą. Ji gali išleisti įspėjimus ar draudimus dėl klaidingų doktrinų.
- Disciplininiai veiksmai: Ji tiria kunigų, teologų ar kitų katalikų veiksmus, jei kyla įtarimų dėl erezijos, apostazės ar moralinių pažeidimų. Sunkiais atvejais gali rekomenduoti ekskomuniką.
- Dokumentų rengimas: Kongregacija rengia oficialius dokumentus, paaiškinančius Bažnyčios poziciją dėl tikėjimo, moralės ar šiuolaikinių iššūkių (pvz., bioetikos, santuokos).
- Katekizmo priežiūra: Ji atsakinga už Katalikų Bažnyčios katekizmo leidimą ir atnaujinimą.
Kongregaciją sudaro kardinolų, vyskupų ir teologų grupė, vadovaujama prefekto, kuris atsiskaito tiesiogiai popiežiui. Nuo 2022 m. prefektas yra kardinolas Luis Francisco Ladaria Ferrer. Kongregacija taip pat glaudžiai bendradarbiauja su kitomis Romos kurijos institucijomis, ypač Vyskupų kongregacija.
CDF yra esminė Bažnyčios institucija, užtikrinanti doktrininį nuoseklumą globalioje katalikų bendruomenėje. Jos darbai padėjo formuoti Bažnyčios atsaką į šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip sekuliarizacija ar moraliniai debatai. Tačiau kongregacija sulaukė kritikos dėl savo istorinio ryšio su inkvizicija ir kartais griežto požiūrio į teologinius nesutarimus. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje ji nagrinėjo kontroversiškas bylas, tokias kaip teologo Hanso Küngo mokymų kritika, keldama diskusijas apie akademinę laisvę Bažnyčioje.
Šiandien CDF išlieka svarbiu Bažnyčios ramsčiu, balansuojančiu tarp tikėjimo tradicijų išsaugojimo ir dialogo su šiuolaikiniu pasauliu. Jos darbas atspindi katalikų siekį išlaikyti doktrinos grynumą, kartu reaguojant į sparčiai kintančią visuomenę.