Tai viena jautriausių ir mistiškiausių krikščioniškojo pasaulio vietų, kurioje tikėjimas tampa fiziškai apčiuopiamas. Šventieji laiptai (Scala Sancta) nėra tiesiog architektūrinis elementas – tai relikvija, kurią maldininkai įveikia ne kojomis, o keliais, taip atkurdami paskutiniuosius Jėzaus Kristaus žingsnius prieš jo teismą.
Pasak krikščioniškosios tradicijos, šie 28 balto marmuro laiptai kadaise vedė į Poncijaus Piloto pretorijų Jeruzalėje. Tikima, kad būtent jais Jėzus Kristus kelis kartus kilo ir leidosi savo kančios (Passio) metu.
Kaip jie atsidūrė Romoje? Istorija mus nukelia į IV a. pradžią, pas Šventąją Eleną – imperatoriaus Konstantino Didžiojo motiną. Būdama uoli krikščionė, ji leidosi į piligriminę kelionę po Šventąją Žemę, siekdama surasti ir išsaugoti svarbiausias relikvijas. Manoma, kad apie 326 m. e. m. ji įsakė išardyti laiptus Jeruzalėje ir laivais pergabenti juos į Romą. Čia jie buvo sumontuoti Laterano rūmuose – tuometinėje popiežių rezidencijoje.
Piligrimystės patirtis: Malda ant kelių
Vienas unikaliausių dalykų, susijusių su Scala Sancta, yra tai, kaip jais naudojamasi. Jau šimtmečius galioja griežta taisyklė: šiais laiptais draudžiama lipti kojomis.
- Atgailos kelias: Maldininkai 28 laiptelius kyla tik ant kelių, kiekviename jų sustodami maldai ar meditacijai. Tai fizinis ir dvasinis savotiškas „kopimas į Golgotą“, kurio metu žmogus bando pajusti Kristaus kančios dalelę.
- Apsauginis sluoksnis: Kadangi milijonai kelių per šimtmečius būtų tiesiog nutrynę marmurą, 1723 m. popiežius Inocentas XIII įsakė laiptus padengti riešutmedžio lentomis. Šios lentos saugo originalų akmenį, tačiau jose palikti specialūs „langeliai“, pro kuriuos matomas marmuras.
- Kristaus kraujo pėdsakai: Trijose laiptų vietose, po stiklo akutėmis, galima pamatyti dėmes, kurios, tikima, yra Kristaus kraujo lašai, nukritę jam lipant pas Pilotą. Piligrimai pasilenkia šių vietų pabučiuoti.
„Sancta Sanctorum“ – Šventų Švenčiausioji vieta
Laiptų viršuje lankytojų laukia dar viena paslaptis – Sancta Sanctorum (Šventų Švenčiausioji) koplyčia. Viduramžiais tai buvo asmeninė popiežių maldos vieta, laikoma viena švenčiausių vietų žemėje. Virš įėjimo į ją puikuojasi lotyniškas užrašas:
„Non est in toto sanctior orbe locus” (Visame pasaulyje nėra šventesnės vietos)
Šioje koplyčioje saugomas neįkainojamas lobynas – Acheropita (gr. „ne rankų darbo“) Jėzaus Kristaus atvaizdas. Tikima, kad jį pradėjo tapyti evangelistas Lukas, o užbaigė patys angelai. Šis atvaizdas senovėje būdavo nešamas per Romos gatves maro ar karų metu, prašant dieviškos apsaugos.
Netikėtas atradimas po 300 metų
Įdomu tai, kad visai neseniai, 2019 metais, atliekant didžiulę restauraciją, riešutmedžio apsaugos buvo trumpam nuimtos. Pirmą kartą per tris šimtmečius pasaulis pamatė originalų balto marmuro paviršių.
Vaizdas sukrėtė net mokslininkus: marmuras buvo ne tiesiog nusidėvėjęs, o išgraužtas giliomis duobėmis ten, kur rėmėsi milijonų piligrimų keliai. Tai buvo fiziškai matomas, suakmenėjęs tikėjimo ir laiko pėdsakas. Šiuo metu laiptai vėl saugiai uždengti, tačiau lankytojai žino – po medžiu slepiasi tūkstantmetė istorija.
Šalia centrinių „Šventųjų laiptų“ yra įrengti keturi paprasti šoniniai laiptai, kuriais lankytojai gali tiesiog užlipti pėsčiomis, norėdami pasiekti viršuje esančias koplyčias ar pamatyti kopiančius piligrimus iš šono.
Viduramžių atgailautojų ritualai ir popiežių indulgencijos
Nuo XII a. Scala Sancta tapo vienu svarbiausių atgailos centrų visoje Europoje. Viduramžiais čia plūsdavo ne tik paprasti piligrimai, bet ir karaliai, riteriai bei nusidėjėliai, kuriems popiežiai skirdavo ypatingas indulgencijas. Yra žinoma, kad kai kurie atgailautojai laiptais kopdavo ne tik keliais, bet ir basomis, su pančiais ar netgi nešdami sunkias medines kryžias, taip siekdami simboliškai „išpirkti“ savo nuodėmes. Popiežius Pijus VII, grįžęs iš Napoleono nelaisvės 1814 m., būtent čia atliko viešą padėkos atgailą – tai buvo vienas įspūdingiausių politinės ir religinės simbolikos momentų Laterano istorijoje.
Laiptai, kurie „keliavo“: jų vietos keitimas ir pamiršta kopija
Nors šiandien Šventieji laiptai atrodo nejudinami, iš tiesų jie ne kartą buvo perkelti. Iki XVI a. jie stovėjo senųjų Laterano rūmų viduje, o tik popiežiaus Siksto V laikais buvo perkelti į dabartinę vietą, specialiai pastatytą Laterano rūmų prieangį (Sancta Sanctorum kompleksą). Mažai kas žino, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo sukurta ir oficiali laiptų kopija, skirta procesijoms bei kasdienėms pamaldoms, kad originalai nebūtų per daug dėvimi. Ši kopija, vadinama „Scala Santa minore“, ilgą laiką buvo naudojama vienuolių ir dvasininkų, o šiandien yra beveik pamiršta, paslėpta Laterano komplekso gilumoje. Tai primena, kad net ir šventos relikvijos turi savo „gyvenimo istoriją“, kupiną perkėlimų, rekonstrukcijų ir liturginių pokyčių.