Šis šventų gyvūnų sąrašas kviečia lankytojus susipažinti su įvairių pasaulio kultūrų ir religijų tradicijomis, kuriose tam tikri gyvūnai laikomi šventais, simboliniais ar dieviškais. Nuo senovės Egipto šakalų, siejamų su mirties dievu Anubiu, iki Indijos karvių, garbinamų kaip gyvenimo dovanos įsikūnijimas, šie gyvūnai atspindi žmonijos dvasinius įsitikinimus, mitologiją ir pagarbą gamtai. Kiekvienas gyvūnas sąraše turi unikalią reikšmę – vieni simbolizuoja išmintį ar apsaugą, kiti naudojami ritualuose ar laikomi dievų palydovais. Sąrašas apima įvairias religijas, tokias kaip hinduizmas, krikščionybė, budizmas, senovės Egipto tikėjimai ir vietinės animistinės tradicijos, bei šalis nuo Indijos iki Šiaurės Amerikos.
Šventų gyvūnų garbinimas pasireiškia įvairiai: vienur jie laisvai vaikšto šventyklose ar gatvėse, kitur jų atvaizdai puošia šventas vietas, o kartais jie aukojami ar stebimi kaip dieviški ženklai. Šis sąrašas ne tik atskleidžia gyvūnų svarbą religinėje simbolikoje, bet ir parodo, kaip skirtingos kultūros per tūkstantmečius kūrė ryšį su gamta ir nadapnatūraliu pasauliu. Kviečiame tyrinėti šiuos aprašymus, kad suprastumėte, kaip gyvūnai formavo ir tebeformuoja žmonijos dvasinį paveldą.
Šventi gyvūnai
Arklys laikomas šventu baltų, skandinavų ir graikų mitologijose kaip dievų palydovas ir galios simbolis, dažnai siejamas su saule ar karo dievybėmis, tokiomis kaip Odinas ar Perkūnas. Baltijos šalyse (Lietuva, Latvija) ir Skandinavijoje (Norvegija, Švedija) arkliai buvo aukojami ritualuose, o jų atvaizdai naudojami šventose vietose. Žmonės gerbė arklius, laikė juos šventyklose, tačiau jų nevalgė ir neleido laisvai vaikščioti gatvėmis. Šis garbinimas siejamas su pagoniškomis religijomis, o graikų mitologijoje arklys (pvz., Pegasas) simbolizuoja dieviškąją jėgą.
Asilas krikščionybėje simbolizuoja nuolankumą, nes Biblijoje jis siejamas su Kristaus įžengimu į Jeruzalę per Verbų sekmadienį. Šis gyvūnas gerbiamas krikščioniškose šalyse, ypač Izraelyje, Italijoje ir kitose Viduržemio jūros valstybėse. Asilai nėra laisvai leidžiami gatvėse kaip šventi gyvūnai, tačiau jų atvaizdai naudojami religinėse procesijose, o kai kuriose šventėse jie puošiami. Garbinimas vyksta per krikščioniškas apeigas, tačiau asilų nevalgo dėl jų simbolinės reikšmės.
Avinas yra šventas kaip aukos simbolis judaizme ir krikščionybėje, dažnai minimas Biblijoje, pavyzdžiui, Abraomo aukoje ar kaip Mesijo simbolis. Jis gerbiamas Izraelyje, Vidurinių Rytų šalyse ir krikščioniškose bendruomenėse visame pasaulyje. Senovėje avinai buvo aukojami šventyklose, o jų kraujas naudotas ritualams; dabar jų atvaizdai išlieka religinėje ikonografijoje. Avinai nėra laisvai leidžiami gatvėse, tačiau jų mėsa valgoma, išskyrus tam tikrus religinius kontekstus. Garbinimas susijęs su judaizmo ir krikščionybės tradicijomis.
Balandis krikščionybėje simbolizuoja Šventąją Dvasią, taiką ir tyrumą, minimas per Kristaus krikštą Jordano upėje. Jis gerbiamas krikščioniškose šalyse, tokiose kaip Italija, Vatikanas, JAV ir kt., kur balandžiai dažnai paleidžiami per religines ceremonijas kaip taikos simbolis. Balandžiai gali laisvai skraidyti miestuose, bet tai nėra tiesiogiai susiję su šventumu; jų nevalgo dėl simbolinės reikšmės. Garbinimas vyksta per krikščioniškas apeigas, o balandžių atvaizdai naudojami bažnyčių dekoracijose.
Banginis Polinezijos ir Ramiojo vandenyno salų kultūrose (pvz., Havajuose, Samoa) laikomas šventu, simbolizuojančiu vandenyno paslaptis, protėvių dvasias ir apsaugą kelionėse. Vietiniai gyventojai gerbia banginius, dainuoja apie juos mituose ir atlieka ritualus jų garbei, tačiau jų nevalgo ir nemedžioja. Banginiai laisvai plaukioja vandenyne, o jų stebėjimas laikomas dvasine patirtimi. Šis garbinimas siejamas su vietinėmis pagoniškomis religijomis ir animizmu.
Beždžionė hinduizme yra šventa dėl Hanumano, beždžionių dievo, kuris simbolizuoja ištikimybę, jėgą ir atsidavimą, ypač Ramajanos epe. Indijoje (ypač Utar Pradeše, Radžastane) beždžionės dažnai laisvai vaikšto šventyklose ir miestuose, pavyzdžiui, Džaipure, kur jos maitinamos ir netrukdomos, nes laikomos Hanumano įsikūnijimu. Žmonės aukoja maistą, stato šventyklas Hanumanui, tačiau beždžionių nevalgo. Garbinimas susijęs su hinduizmu, o beždžionės kartais trukdo eismui, bet jų niekas nebaudžia.
Bitė simbolizuoja šventumą, darbštumą ir tvarką senovės Egipte, graikų mitologijoje ir kai kuriose krikščioniškose tradicijose, kur ji siejama su dieviška harmonija. Egipte (senovės Egiptas) ir Europoje (Graikija, Prancūzija) bitės buvo laikomos šventose vietose, o jų medus naudojamas ritualams. Bitės laisvai gyvena gamtoje, bet jų nevalgo; žmonės jas gerbia, kurdami avilius prie šventyklų. Garbinimas siejamas su pagoniškomis religijomis ir krikščionybe, o bičių atvaizdai naudojami simbolikoje.
Bizonas Šiaurės Amerikos indėnų kultūrose (JAV, Kanada) yra šventas gyvūnas, simbolizuojantis gausą, išlikimą ir ryšį su žeme, laikomas gyvybės teikėju. Indėnai atlikdavo ritualus, šokius (pvz., Saulės šokį) bizonų garbei, naudojo jų odą ir kaulus, bet medžiojo tik su pagarba. Bizonai laisvai ganosi rezervatuose, o jų žudymas be reikalo laikomas šventvagyste. Šis garbinimas siejamas su indėnų animistinėmis religijomis, o bizonų atvaizdai naudojami totemų stulpuose.
Drakonas Kinijos, Japonijos ir kitų Rytų Azijos kultūrų mitologijoje yra šventas, simbolizuojantis valdžią, gerovę ir lietų, dažnai siejamas su imperatorių dieviškumu. Kinijoje drakonai garbinami per festivalius, tokius kaip Drakonų valčių šventė, o jų atvaizdai puošia šventyklas ir rūmus. Kadangi drakonas yra mitologinis, jo „nevalgo“ ar „neleidžia laisvai vaikščioti“, bet jo simbolika persmelkia kultūrą. Garbinimas susijęs su daoizmu, konfucianizmu ir liaudies religijomis.
Dramblys hinduizme simbolizuoja išmintį ir tvirtumą, siejamas su dievu Ganeša, kliūčių šalintoju, ypač Indijoje ir Tailande. Indijoje (Kerala, Tamil Nadu) drambliai puošiami ir dalyvauja šventyklų procesijose, o Tailande jie laikomi karališkais gyvūnais. Jie nėra laisvai leidžiami gatvėse, bet jų nevalgo ir gerbia; kartais drambliai dirba šventyklose. Garbinimas susijęs su hinduizmu, o dramblių atvaizdai naudojami religinėje ikonografijoje.
Elnias šamanistinėse kultūrose (Sibire, Mongolijoje, Šiaurės Amerikoje) laikomas dievišku vedliu, simbolizuojančiu dvasinį kelionę ir ryšį su protėviais. Vietiniai žmonės naudoja elnių ragus ir odą ritualams, atlieka šokius jų garbei, bet medžioja tik su pagarba. Elniai laisvai gyvena gamtoje, o jų stebėjimas laikomas šventu ženklu. Garbinimas siejamas su animizmu ir šamanizmu, o elnių atvaizdai puošia šventus objektus.
Erelis graikų mitologijoje simbolizuoja Dzeuso galybę ir karališkumą, o Amerikos indėnų kultūrose (JAV, Kanada) jis laikomas dvasiniu pasiuntiniu. Graikijoje (senovės Graikija) ir indėnų gentyse ereliai buvo gerbiami, jų plunksnos naudojamos ritualams, o žudyti juos draudžiama. Ereliai laisvai skraido, o jų stebėjimas laikomas dievišku ženklu. Garbinimas susijęs su pagoniškomis religijomis ir animizmu.
Flamingas senovės Egipte buvo šventas dėl ryšio su saulės dievu Ra, simbolizuodamas atgimimą ir gyvybingumą dėl savo raudonos spalvos. Egipte (senovės Egiptas) flamingai buvo stebimi kaip dieviški ženklai, o jų atvaizdai naudojami mene. Jie nevalgomi ir laisvai gyvena pelkėse, bet nėra specialiai garbinami gatvėse. Garbinimas siejamas su senovės Egipto religija.
Gaidys krikščionybėje simbolizuoja budrumą ir išsižadėjimą, nes siejamas su Petro išdavyste, taip pat šviesos simbolis. Prancūzijoje, Italijoje ir kitose krikščioniškose šalyse gaidžių atvaizdai naudojami bažnyčiose, o kai kuriose šventėse jie puošiami. Gaidžiai nėra laisvai leidžiami gatvėse kaip šventi, bet jų nevalgo religiniuose kontekstuose. Garbinimas vyksta per krikščioniškas tradicijas.
Gandras lietuvių (ir plačiau – baltų) mitologijoje laikomas šventu paukščiu, simbolizuojančiu gyvybę, vaisingumą, pavasario atgimimą ir dievų palankumą. Jis buvo siejamas su Laima, Žemyna ir net protėvių vėlėmis – tikėta, kad per gandrą šios gali grįžti į žemę. Lietuvoje gandrams buvo statomi specialūs lizdai prie namų ar ant stogų – jų apsigyvenimas laikytas didžiule laime, o išskridimas ar žūtis – blogu ženklu. Gandrų niekada nežudydavo ir nevalgydavo, o netyčinis gandro nuskriaudimas galėjo būti laikomas didžiule kaltės našta. Jie laisvai vaikščiodavo sodybose, buvo maitinami, jiems net būdavo kalbama maldomis ar prašymais. Garbinimas siejamas su senąja baltų religija, o iki pat XX a. pradžios išliko gyvas ir liaudies papročiuose.
Gulbė indoeuropiečių tradicijose (pvz., Airijoje, Lietuvoje) simbolizuoja sielą, tyrumą ir transformaciją, dažnai minima mituose kaip dieviškas paukštis. Airijoje ir Baltijos šalyse gulbės stebimos kaip šventi ženklai, o jų žudyti draudžiama. Jos laisvai gyvena gamtoje, o jų atvaizdai naudojami mene ir poezijoje. Garbinimas siejamas su pagoniškomis religijomis ir keltų mitologija.
Gyvatė įvairiose kultūrose (Indijoje, Graikijoje, Afrikoje) simbolizuoja išmintį, atgimimą ir klastą, siejama su dievais kaip Asklepijus ar Šiva. Indijoje gyvatės gerbiamos per festivalius, tokius kaip Nag Panchami, ir kartais laikomos šventyklose. Jos nėra laisvai leidžiamos gatvėse, bet jų nevalgo ir nebaudžia, jei jos pasirodo šventose vietose. Garbinimas susijęs su hinduizmu, graikų religija ir afrikiečių animizmu.
Gyvūnas su sparnais (Grifonas, Sfinksas), senovės Graikijoje ir Artimuosiuose Rytuose buvo mitinis padaras su liūto kūnu ir erelio galva bei sparnais – simbolizuojantis galią, apsaugą ir dangaus bei žemės jungtį. Jis saugojo šventoves ir lobius, buvo vaizduojamas mene, reljefuose ir šventyklų dekoracijose.
Sfinksas, ypač Egipte, buvo liūto kūno ir žmogaus galvos junginys – dažniausiai be sparnų – simbolizuojantis karaliaus jėgą ir išmintį. Egipto sfinksai saugojo šventyklas ir kapavietes (pvz., Didysis Gizos sfinksas). Sfinksai Graikijoje įgavo kitokią formą – moters galva, liūto kūnas ir sparnai, siejama su mįslėmis ir likimu. Abu padarai nėra garbinami kaip dievai, bet jų atvaizdai turėjo sakralinę funkciją.
Hiena kai kuriose Afrikos kultūrose, pvz., tarp zulusų (Pietų Afrika), laikoma šventa kaip totemine būtybė, simbolizuojanti išradingumą ir dvilypumą. Žmonės atlieka ritualus, kuriuose hienos kaulai ar atvaizdai naudojami, bet jų nevalgo ir nemedžioja be reikalo. Hienos laisvai gyvena gamtoje, o jų stebėjimas laikomas dvasiniu ženklu. Garbinimas susijęs su afrikiečių animizmu.
Ibis senovės Egipte buvo šventas paukštis, siejamas su dievu Totu, išminties, rašto ir magijos globėju, ypač Memfyje. Egipte ibiai buvo balzamuojami ir laidojami šventose kapinėse, o jų žudyti draudžiama. Jie laisvai gyveno prie Nilo, o jų atvaizdai puošė šventyklas. Garbinimas susijęs su senovės Egipto religija.
Jaguaras Mezoamerikos kultūrose (ypač tarp majų ir actekų) buvo laikomas dievišku gyvūnu, simbolizuojančiu nakties dangų, požemį, jėgą ir transformaciją. Jaguaras dažnai buvo dievų įsikūnijimo forma – pavyzdžiui, actekų dievas Tezcatlipoca kartais vaizduojamas kaip jaguaras. Majų karaliai norėdavo būti lyginami su jaguarais, jų aprangoje naudoti jaguaro kailiai, o ritualiniuose menuose – jaguaro kaukės. Medžioti jaguarą be ypatingos priežasties buvo draudžiama. Garbinimas siejamas su majų ir actekų religijomis bei šamanistinėmis praktikomis.
Karvė hinduizme yra šventa kaip vaisingumo, gyvenimo dovanos ir motinystės simbolis, ypač Indijoje ir Nepale. Karvės laisvai vaikšto gatvėmis, net trukdydamos eismui, ir jų žudyti draudžiama; žmonės jas maitina ir garbina šventyklose. Karvių pienas naudojamas ritualams, o jų mėšlas – kaip šventa medžiaga. Garbinimas susijęs su hinduizmu, o karvių nevalgo dauguma hinduistų.
Katė senovės Egipte buvo šventa kaip deivės Bastet, namų ir vaisingumo globėjos, simbolis, ypač Bubastyje. Katės buvo balzamuojamos po mirties, o jų žudyti draudžiama; jos laisvai vaikščiojo šventyklose ir namuose. Egiptiečiai (senovės Egiptas) garbino kates, statydami joms statulas. Garbinimas siejamas su senovės Egipto religija.
Kengūra Australijos aborigenų mitologijoje laikoma toteminiu gyvūnu, simbolizuojančiu judėjimą, ištvermę ir ryšį su žeme, ypač kai kuriose gentyse (pvz., arrernte). Kengūros stebimos kaip šventi ženklai, o jų atvaizdai naudojami uolų mene; tačiau jas medžioja maistui su pagarba. Jos laisvai gyvena gamtoje, o jų garbinimas vyksta per šokius ir ritualus. Garbinimas siejamas su aborigenų animizmu.
Kiaulė kinų kultūroje nėra šventas gyvūnas religine prasme, bet yra vienas iš dvylikos zodiako ženklų, simbolizuojantis gausą, namų jaukumą ir dosnumą. Per Kinų Naujuosius metus kiaulės atvaizdai naudojami kaip laimės simboliai, bet kiaulių nežudo ar negarbina religiniuose kontekstuose. Tuo tarpu Polinezijos religijose kiaulė buvo laikoma šventa aukos gyvūnu, ypač Havajuose ir Samoa salose. Ten kiaulės buvo aukojamos dievams per šventes, jų mėsa dalijama bendruomenei kaip religinio veiksmo dalis. Kiaulių aukojimas vyko su giliu pagarbumu, dažnai lydimas šokių ir giesmių. Šis garbinimas siejamas su vietinėmis animistinėmis religijomis.
Kobra Indijoje yra šventa, siejama su dievu Šiva ir kundalini energija, simbolizuojanti apsaugą ir atgimimą. Per Nag Panchami festivalį Indijoje (Utar Pradeše, Maharaštroje) kobros maitinamos pienu ir garbinamos šventyklose, o jų žudyti draudžiama. Kobros nėra laisvai leidžiamos gatvėse, bet jų pasirodymas laikomas šventu ženklu. Garbinimas susijęs su hinduizmu.
Krokodilas senovės Egipte buvo šventas kaip dievo Sobeko, Nilo galios įsikūnijimo, simbolis, ypač Kom Ombo mieste. Krokodilai buvo laikomi šventyklose, balzamuojami po mirties, o jų žudyti draudžiama. Jie laisvai gyveno Nile, o jų atvaizdai puošė šventyklas. Garbinimas siejamas su senovės Egipto religija.
Lama Andų kultūrose (Peru, Bolivija) buvo šventa kaip inkų dievų auka, simbolizuojanti ištvermę ir bendruomenės gerovę. Lamos aukojamos ritualuose, jų vilna ir mėsa naudojamos, bet tik su pagarba; jos taip pat neša krovinius šventose kelionėse. Lamos laisvai ganosi kalnuose, o jų atvaizdai puošia šventus objektus. Garbinimas siejamas su inkų religija ir animizmu.
Liūtas simbolizuoja galią ir karališkumą tiek hinduizme (deivė Durga), tiek krikščionybėje (Kristus kaip „Judos liūtas“), gerbiamas Indijoje, Izraelyje ir Europoje. Liūtų atvaizdai naudojami šventyklose ir bažnyčiose, o senovėje jie buvo laikomi karalių simboliu. Liūtai nėra laisvai leidžiami gatvėse, o jų nevalgo dėl simbolinės reikšmės. Garbinimas siejamas su hinduizmu ir krikščionybe.
Lokys šiaurės mitologijose (Suomijoje, Sibire) simbolizuoja stiprybę ir ryšį su žeme, laikomas šventu toteminiu gyvūnu. Suomiai ir sibiriečiai atlieka lokio garbinimo ritualus, naudoja jo kailį šventiems drabužiams, bet medžioja tik su pagarba. Lokiai laisvai gyvena gamtoje, o jų stebėjimas laikomas dvasiniu ženklu. Garbinimas siejamas su šamanizmu ir animizmu.
Ožys senovės judaizme ir pagoniškuose ritualuose buvo šventas kaip aukos gyvūnas, vėliau krikščionybėje siejamas su demonais (pvz., Baphomet). Izraelyje ir Viduriniuose Rytuose ožiai buvo aukojami šventyklose, o jų kraujas naudojamas ritualams. Ožiai nėra laisvai leidžiami gatvėse, bet jų mėsa valgoma po ritualų. Garbinimas siejamas su judaizmu ir pagoniškomis religijomis.
Pelėda graikų mitologijoje simbolizuoja išmintį kaip deivės Atėnės palydovė, gerbiama Graikijoje ir kitose indoeuropiečių kultūrose. Pelėdų atvaizdai naudojami šventyklose, o jų žudyti draudžiama; jos laisvai gyvena gamtoje. Žmonės gerbia pelėdas kaip išminties ženklą, o jų balsas laikomas pranašišku. Garbinimas siejamas su graikų religija.
Povas hinduizme yra šventas kaip dievo Krišnos simbolis, vaizduojamas su povo plunksnomis, taip pat simbolizuoja nemirtingumą Indijoje ir jazdanizme (Irane). Indijoje (Radžastane, Tamil Nadu) povai laisvai vaikšto šventyklose ir kaimuose, jų nevalgo ir nebaudžia. Žmonės puošia šventyklas povų atvaizdais ir maitina juos. Garbinimas susijęs su hinduizmu ir zoroastrizmu.
Šakalas senovės Egipte buvo šventas gyvūnas, siejamas su dievu Anubiu, mirties, balzamavimo ir požemio globėju, ypač Memfyje ir kitose Egipto vietose. Dėl savo naktinio gyvenimo ir kaukimo šakalai buvo laikomi požemio pasaulio pasiuntiniais, todėl jų atvaizdai puošė kapavietes, o kai kurie šakalai buvo balzamuojami po mirties. Jie laisvai gyveno dykumose prie Nilo, jų nevalgė, o žudyti buvo draudžiama dėl šventumo. Žmonės garbino šakalus per Anubio kultą, statydami statulas ir atlikdami ritualus kapinėse.
Šikšnosparnis Kinijoje simbolizuoja laimę ir ilgaamžiškumą, o majų kultūroje (Gvatemala, Meksika) siejamas su požemiu ir transformacija. Kinijoje šikšnosparnių atvaizdai naudojami dekoracijose, o majai juos gerbė per ritualus. Šikšnosparniai laisvai skraido, bet nėra specialiai garbinami gatvėse; jų nevalgo. Garbinimas siejamas su daoizmu ir majų religija.
Skorpionas senovės Egipte buvo šventas kaip deivės Serket simbolis, siejamas su gynyba ir mirtimi. Egipte skorpionų atvaizdai naudojami amuletuose, o jų žudyti vengiama dėl šventumo. Jie laisvai gyvena dykumose, o jų pasirodymas laikomas ženklu. Garbinimas siejamas su senovės Egipto religija.
Skruzdėlė kai kuriose Afrikos ir Australijos gentinėse religijose simbolizuoja tvarką, bendruomenę ir darbštumą, ypač tarp sanų (Pietų Afrika). Skruzdėlių keliai stebimi kaip šventi ženklai, o jų atvaizdai naudojami ritualuose. Jos laisvai gyvena gamtoje, o jų nevalgo; žmonės gerbia jų organizuotumą. Garbinimas siejamas su animizmu.
Strutis tarp sanų (bušmenų) Pietų Afrikoje laikomas šventu dėl plunksnų, naudojamų ritualuose, ir kaip ištvermės simbolis. Stručių plunksnos ir kiaušiniai naudojami apeigose, o jų medžiojimas atliekamas su pagarba. Stručiai laisvai gyvena savanose, o jų stebėjimas laikomas ženklu. Garbinimas siejamas su sanų animizmu.
Šuo graikų (Kerberas) ir egiptiečių (Anubis) mitologijose simbolizuoja požemių apsaugą, gerbiamas Egipte ir Graikijoje. Senovės Egipte šunys buvo balzamuojami, o jų atvaizdai naudojami šventyklose; Graikijoje jie buvo aukojami. Šunys nėra laisvai leidžiami kaip šventi, bet jų nevalgo religiniuose kontekstuose. Garbinimas siejamas su senovės Egipto ir graikų religijomis.
Tigras Kinijoje ir hinduizme (Indija) yra šventas kaip galios, drąsos ir apsaugos simbolis, siejamas su deive Durga ir daoizmo dvasiomis. Kinijoje (ypač per Tigrų metus) ir Indijoje (Bengalijoje) tigrai garbinami per festivalius, o jų atvaizdai puošia šventyklas. Tigrai laisvai gyvena džiunglėse, o jų medžiojimas draudžiamas dėl šventumo. Garbinimas susijęs su hinduizmu ir daoizmu.
Varnas skandinavų mitologijoje yra Odino palydovas, simbolizuojantis žinojimą ir pranašystę, gerbiamas Norvegijoje, Švedijoje. Varnai stebimi kaip dieviški ženklai, o jų plunksnos naudojamos ritualuose; jų nevalgo. Jie laisvai skraido, o jų pasirodymas laikomas pranašišku. Garbinimas siejamas su skandinavų pagoniška religija.
Vėžlys hinduizme ir kinų mitologijoje simbolizuoja pasaulio pagrindą ir ilgaamžiškumą, laikomas šventu Indijoje ir Kinijoje. Vėžliai laikomi šventyklose, jų atvaizdai naudojami mene, o žudyti draudžiama; jų nevalgo. Jie laisvai gyvena vandenyje ar soduose, o jų stebėjimas laikomas geru ženklu. Garbinimas siejamas su hinduizmu ir daoizmu.
Vilkas romėnų mitologijoje (Romulas ir Remas) simbolizuoja globą, o šamanistinėse kultūrose – dvasinį vadovą, gerbiamas Italijoje, Mongolijoje. Vilkų atvaizdai naudojami ritualuose, o jų medžiojimas atliekamas su pagarba; jų nevalgo. Vilkai laisvai gyvena gamtoje, o jų stebėjimas laikomas šventu. Garbinimas siejamas su romėnų religija ir šamanizmu.
Žuvis krikščionybėje yra Kristaus simbolis (ichthys), gerbiamas krikščioniškose šalyse, tokiose kaip Italija, Graikija. Žuvų atvaizdai naudojami bažnyčiose, o kai kuriose apeigose jos paleidžiamos į vandenį kaip taikos ženklas. Žuvys laisvai plaukioja, bet jų mėsa valgoma, išskyrus religinius kontekstus. Garbinimas siejamas su krikščionybe.