Žmonija nuo seniausių laikų jautė ypatingą ryšį su augalais. Jie maitino, gydė kūną, tapo tiltu į dvasinį pasaulį. Įvairiose kultūrose augalai buvo laikomi dievų dovanomis, jų šaknys, lapai ar vaisiai simbolizavo gyvybę, išmintį, atsinaujinimą ir apsaugą. Kiekvienas šventas augalas turi savo istoriją: kur jis augo, kaip buvo naudojamas, kokius ritualus lydėjo ir kokią dvasinę prasmę įgavo.
Šiame puslapyje pristatomi augalai, kurie tapo neatsiejama religijų ir dvasinių tradicijų dalimi – nuo Biblijos alyvmedžio iki budistų Bodhi medžio, nuo Amerikos indėnų šventosios salvijos iki lietuvių kadagio, rūtos ir ąžuolo. Jie lydėjo žmogų maldose, gydymo apeigose, perėjimo ritualuose ir net mūšio laukuose. Šventi augalai primena, kad gamta neatskiriama nuo dvasinio gyvenimo. Jie byloja apie žmogaus troškimą ieškoti globos, gydymo ir prasmės pasaulyje, kuris nuolat kinta, bet visada grįžta prie šaknų.
Lietuviški šventieji augalai
Ąžuolas
Ąžuolas nuo seniausių laikų buvo laikomas šventu medžiu baltų religijoje. Jo galingas kamienas ir ilgaamžiškumas simbolizavo jėgą, ištvermę ir ryšį su dievais. Ypač siejamas su Perkūnu – griaustinio ir dangaus dievu. Ąžuolynuose buvo įrengiamos šventvietės, o po senais ąžuolais vyko apeigos, aukojimai ir susirinkimai. Manoma, kad ąžuolo šakose gyvena dvasios, kurios gali suteikti išmintį ar apsaugą. Net krikščionybės laikais ąžuolas išlaikė pagarbą – daugelis senų ąžuolų tapo kryžių ar koplytstulpių pastatymo vieta. Ąžuolas simbolizuoja ne tik gamtos galią, bet ir tautos tvirtumą.
Beržas
Beržas lietuvių kultūroje simbolizavo gyvybę, atsinaujinimą ir pavasario atgimimą. Jo šviesi žievė ir greitas augimas siejosi su jaunyste ir tyrumu. Beržų šakomis būdavo puošiami namai per Rasas, Jonines ir Sekmines. Rasų naktį merginos pindavo vainikus iš beržų šakelių, tikėdamos, kad tai pritrauks meilę ir apsaugos nuo blogio. Beržas buvo laikomas ir tarpininku tarp gyvųjų bei mirusiųjų pasaulių – jo šakelės dažnai naudotos laidojimo apeigose. Jo sula – gyvybinės jėgos šaltinis pavasarį.
Kadagys
Kadagys nuo senovės buvo laikomas apsaugos ir gyvybinės energijos simboliu. Jo spygliai ir stiprus aromatas simbolizavo dvasinį apsivalymą ir ligų bei blogio nuvijimą. Laidotuvių metu kadagio šakelės būdavo dedamos prie karsto arba smilkomos namuose, kad išvalytų erdvę nuo blogų dvasių. Kadagio šakelė buvo dedama ir į lopšį naujagimiui – apsaugai. Šventinėse procesijose ir Sekminių papročiuose kadagys dažnai naudojamas kaip gyvybės ir atsinaujinimo ženklas. Tikėta, kad kadagys saugo sodybą nuo perkūnijos ir piktųjų jėgų.
Krapai, petražolės
Šie prieskoniai, be kulinarinės reikšmės, turėjo ir simbolinę – apsaugos. Ypač per Sekmines krapų, petražolių ar kitų kvapiųjų žolelių šakelės buvo šventinamos bažnyčioje ir laikomos namuose. Tikėta, kad jų kvapas atbaido piktąsias dvasias, o augalai suteikia šeimai sveikatos ir klestėjimo. Kai kuriose Lietuvos vietose krapais ir petražolėmis būdavo puošiami gyvuliai, kad juos saugotų nuo ligų.
Mėta
Mėta lietuvių liaudies medicinoje laikyta gyvybingumo, sveikatos ir apsivalymo augalu. Jos kvapas simbolizavo šviežumą, dvasios tyrumą ir gerą savijautą. Mėtos šakelės buvo šventinamos per Žolinę ir laikomos namuose ar įdedamos į šventų paveikslų rėmus. Mėta buvo naudojama ir per ritualines vaišes – ji buvo dedama į gėrimus ar maistą, siekiant apsaugos ir sėkmės. Liaudies tikėjimu, mėta padėdavo ne tik kūnui, bet ir sielai.
Ramunė
Ramunė simbolizavo tyrumą, švelnumą ir apsaugą. Liaudies medicinoje ji laikyta viena galingiausių gydomųjų žolelių. Ramunės buvo skinamos auštant, dažnai meldžiantis, kad jos įgautų gydomąją galią. Šventinamos per Žolinę arba laikomos kaip apsaugos simbolis namuose. Ramunės vainikais būdavo puošiamos merginos, tikėdamos, kad tai pritrauks gerą likimą ir meilę. Ramunėse įžvelgtas Dievo motinos Marijos tyrumas, todėl šis augalas dažnai siejamas ir su krikščioniškąja simbolika.
Rūta
Rūta – vienas švenčiausių lietuvių augalų, simbolizuojantis skaistumą, tyrumą ir mergystę. Ji buvo pagrindinis mergaičių vainikų ir vestuvinių papuošalų augalas. Rūtų vainikas reikšdavo merginos pasirengimą kurti šeimą. Tikėta, kad rūta apsaugo nuo piktųjų dvasių ir blogų kerų. Jos šakelės buvo dedamos į lopšius, prie langų ir durų, kad apsaugotų šeimą. Rūta dažnai minėta liaudies dainose ir apeigose kaip skaistumo ir dvasinės stiprybės simbolis. Krikščionių laikotarpiu rūta išlaikė šventumo statusą, neretai buvo šventinama per Žolinę ir laikoma ypatingu Dievo palaimos ženklu.
Pasaulio šventi augalai
Alyvmedis
Alyvmedis (Olea europaea) nuo seniausių laikų laikomas šventu Viduržemio jūros civilizacijų augalu. Biblijoje jis minimas kaip taikos, išganymo ir Dievo palaimos simbolis. Nojaus arkoje balandis atnešė alyvmedžio šakelę kaip ženklą, kad potvynis baigėsi ir Dievas atleidžia. Krikščionybėje alyvmedžio aliejus naudojamas patepimo sakramentams. Korane alyvmedis įvardijamas kaip palaimintas medis, kurio šviesa nušviečia pasaulį („Šviesos ajatas“, 24:35). Alyvmedžių giraitės dažnai tapdavo maldos ir susikaupimo vietomis. Gethsemane sode Jeruzalėje iki šiol auga alyvmedžiai, kurių kai kurie laikomi gyvu ryšiu su Kristaus laikais.
Ayahuasca (Ajavaska)
Ayahuasca – tai dvasinio gydymo ir vizijų gėrimas, vartojamas Amazonės šamanų tradicijose. Pagrindinis augalas – Banisteriopsis caapi, kurio vynmedžio nuoviras maišomas su kitais augalais (ypač Psychotria viridis). Šis gėrimas laikomas „dvasios keliu“, leidžiančiu bendrauti su protėvių dvasiomis, gamtos jėgomis ir gauti gydomųjų įžvalgų. Amazonės tautos tikėjo, kad ayahuasca padeda ne tik gydyti kūną, bet ir dvasinę ligą, atstato žmogaus ryšį su pasauliu ir dievybėmis. Šamanai sakė, jog gėrimas moko žmones teisingo gyvenimo, atleidimo ir dvasinės atsakomybės.
Bambukas
Bambukas (Bambusa) Rytų Azijoje laikomas dvasinės lankstumo, ilgaamžiškumo ir tyrumo simboliu. Budizmo tradicijoje jis simbolizuoja nuolankumą ir gebėjimą prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Japonų šintoizmo šventyklose bambukas sodinamas kaip apsauga nuo piktųjų dvasių. Kinų filosofijoje bambuko tuščiaviduris stiebas simbolizuoja atvirumą ir kuklumą – žmogus turi būti stiprus kaip bambukas, bet tuščias puikybės viduje. Bambukas dažnai vaizduojamas Zen tapyboje kaip tobulas dvasinės ištvermės pavyzdys.
Eglė, pušis
Eglė ir pušis kai kuriose Sibiro tautų šamanistinėse tradicijose laikytos šventais medžiais. Jos simbolizavo dvasinio pasaulio tiltą – šaknys siekė požeminį pasaulį, kamienas jungė žemę, o viršūnė siekė dangų. Šamanai per apeigas kartais įsivaizduodavo lipantys į „pasaulio medį“, kuris dažnai buvo įsikūnijęs kaip pušis ar eglė. Žalios adatos, kurios nenukrenta žiemą, simbolizavo amžinybę ir gyvybės tęstinumą net mirties akivaizdoje. Kai kuriuose kraštuose eglės šakelės buvo naudojamos apsaugos ritualuose.
Figmedis (Ficus religiosa)
Figmedis, ypač Ficus religiosa, žinomas kaip Bodhi medis, po kuriuo Sidharta Gautama pasiekė nušvitimą ir tapo Buda. Šis medis yra vienas švenčiausių budizmo simbolių. Tikima, kad kiekvienas Bodhi medis yra gyvas ryšys su Budos išmintimi. Pirmasis Bodhi medis augo Bodhgaya mieste Indijoje, kur iki šiol stovi jo palikuonis. Figmedis simbolizuoja nušvitimą, atjautą ir dvasinį pabudimą. Medžio pavėsis tapo meditacijos ir dvasinio mokymo vieta milijonams piligrimų.
Granatmedis (Punica granatum)
Granatmedis buvo laikomas šventu augalu judaizme, krikščionybėje ir islame. Judaizmo tradicijoje granato vaisius, turintis daugybę sėklų, simbolizuoja gausą ir Dievo įsakymų pilnatvę (kai kurie rabinai teigė, kad granate yra 613 sėklų – tiek pat kaip įsakymų Toroje). Krikščionybėje granatas tapo prisikėlimo, amžinojo gyvenimo ir skaistumo ženklu. Marijos atvaizduose dažnai pavaizduotas granatas kaip tyrumo ir gyvenimo simbolis. Islame granatai minimi kaip Rojaus vaisiai, atnešantys palaimą ir dvasinę pilnatvę. Granatmedis laikytas dieviškosios kūrybos ir vaisingumo ženklu nuo Artimųjų Rytų iki Viduržemio pakrančių.
Haoma (Sarcostemma acidum)
Haoma yra šventas augalas zoroastrizmo tradicijoje. Manoma, kad jis buvo naudojamas nuo maždaug II tūkstantmečio prieš Kristų. Tiksli augalo rūšis nėra vienareikšmiškai nustatyta, bet daugelis tyrinėtojų sutaria, kad tai Sarcostemma acidum. Haoma buvo spaudžiama ir naudojama ritualiniame gėrime, kuris simbolizavo nemirtingumą, dieviškąją jėgą ir sielos atgimimą. Avestoje – pagrindiniame zoroastrizmo šventraštyje – haoma giriamas kaip pats gyvybingiausias augalas. Tikėta, kad haomos gėrimas leidžia žyniams ir tikintiesiems susijungti su dievybėmis ir sustiprinti dvasinę ištvermę. Iki šiol kai kurios Irano ir Indijos parsų bendruomenės ritualuose mini haomos simboliką kaip gyvybės ir šventumo ženklą.
Išminčių žolė (Teucrium chamaedrys)
Išminčių žolė buvo žinoma Senovės Graikijoje kaip gydomasis ir apsivalymo augalas. Hipokratas ją minėjo kaip priemonę apsaugai nuo blogio ir ligų. Vėliau, ankstyvojoje krikščionybėje, ji įgavo simbolinę reikšmę – buvo naudojama ritualiniuose apsivalymo aktuose ir siejama su išmintimi, tyrumu bei Dievo malonės priėmimu. Žolė buvo dedama į smilkytuvus per kai kurias Velykų ar atgailos procesijas. Liaudies tikėjimu ji apsaugodavo namus ir šeimas nuo piktųjų dvasių. Nors šiandien ji daugiau žinoma kaip vaistinis augalas, dvasinis jos palikimas išliko kaip išminties ir dvasinės aiškumo metafora.
Juka (Yucca filamentosa)
Juka, ypač Yucca filamentosa, buvo laikoma šventu augalu Pietvakarių Amerikos indėnų kultūrose. Hopiai, apačiai ir navajai ją naudojo apsivalymo ceremonijose. Jukos lapų pluoštas ir šaknys buvo naudojamos gaminti muilą ritualiniams apsiprausimams prieš dvasinius renginius. Tikėta, kad juka valo ne tik kūną, bet ir dvasią, suteikia dvasinę stiprybę, drąsą ir apsaugą nuo piktųjų jėgų. Kai kuriose gentyse jukos skaidulos naudotos pinti dvasinius simbolius arba šventus diržus, saugančius nuo nelaimių.
Kadagys (Juniperus)
Kadagys buvo ir tebėra naudojamas įvairiose tradicijose – nuo Sibiro šamanizmo iki Amerikos indėnų apeigų. Jo šakelės deginamos smilkymui, siekiant išvalyti erdves, apsaugoti nuo piktųjų dvasių ir sukurti ryšį su dvasių pasauliu. Sibiro tautose kadagio dūmai lydėdavo šamano kelionę į dvasinį pasaulį, o Amerikos indėnai tikėjo, kad kadagys saugo gyvybės jėgą ir padeda pasiekti protėvių dvasių globą. Krikščioniškoje simbolikoje kai kuriose Europos vietovėse kadagys taip pat buvo laikomas apsaugos ženklu.
Kaktusas Peyote
Lophophora williamsii, dar žinomas kaip peyote, yra šventas kaktusas tarp Šiaurės Amerikos indėnų, ypač tarp navajų ir komančų. Jo naudojimas siekia mažiausiai 2000 metų. Peyote vartojamas dvasinėse vizijų ceremonijose, kurios padeda bendrauti su dvasių pasauliu, gauti gydymą ir dvasines įžvalgas. Indėnų bažnyčia (Native American Church) laiko peyote sakramentu, kuris moko nuolankumo, atleidimo ir dvasinės atsakomybės. Tikėta, kad peyote yra Dievo dovana, atverianti sielos akis.
Kedras (Cedrus libani)
Libano kedras (Cedrus libani) yra vienas švenčiausių medžių Biblijoje. Jo mediena buvo naudojama statant Saliamono šventyklą Jeruzalėje, todėl jis laikomas šventumo, stiprybės ir dieviškosios apsaugos simboliu. Psalmių knygose kedras minimas kaip didybės ir Dievo sukurtos gamtos grožio įsikūnijimas. Judaizmo ir krikščionybės tradicijose kedras taip pat simbolizavo teisumą ir ištvermę. Iki šių dienų Libano kedras laikomas nacionaliniu simboliu ir dvasinės stiprybės ženklu visame regione.
Lakrica (Glycyrrhiza glabra)
Lakrica buvo naudojama jau Senovės Egipto laikais – jos šaknys rastos faraonų kapuose, įskaitant Tutanchamono kapavietę. Egiptiečiai ją laikė gydymo ir dievų malonės simboliu, tikėdami, kad lakrica gydo ne tik kūną, bet ir atgaivina dvasią. Zoroastrizmo ritualuose lakrica buvo dedama į šventinius gėrimus kaip gyvybės saldumo ir dieviškosios globos ženklas. Ji simbolizavo gydymą, pusiausvyrą ir ilgą gyvenimą. Kai kuriose Artimųjų Rytų tradicijose lakricos šaknis buvo laikoma apsaugos nuo piktų dvasių priemone.
Lotusas
Lotusas yra vienas žymiausių dvasinių simbolių budizme ir hinduizme. Jo šaknys auga dumble, o žiedas prasiskleidžia tyrame vandenyje – tai tapo žmogaus dvasinio kelio metafora: iš nuodėmingo pasaulio link nušvitimo ir tyrumo. Budizme lotusas siejamas su Buda ir nušvitimo būsena. Hinduizme lotuso žiede dažnai vaizduojamos dievybės – Višna, Lakšmė ir Sarasvatė. Lotuso spalva taip pat turi simbolinę reikšmę: baltas reiškia tyrumą, mėlynas – išmintį, rožinis – aukščiausią dvasinę būseną.
Mira (Commiphora myrrha)
Mira minima Biblijoje kaip vienas iš trijų dovanų, kurias išminčiai atnešė Jėzui – kartu su auksu ir smilkalais. Senovės Izraelio šventyklose mira buvo naudojama smilkymui kaip Dievo garbinimo ženklas. Egiptiečiai mirą naudojo mirusiųjų balzamavimui, tikėdami, kad jos kvapas padeda sielai pereiti į anapusinį pasaulį. Mira simbolizavo šventumą, perėjimą ir dvasinę apsaugą. Krikščionybėje ji taip pat tapo kančios ir atpirkimo simboliu.
Mugwort (Artemisia vulgaris)
Mugwort, lietuviškai dažnai vadinama kartuole arba kiečiu, buvo naudojama senovės Europos ir Azijos šamanistinėse tradicijose. Ji deginta per apsivalymo ritualus, laikyta apsaugos nuo blogio augalu. Skandinavų ir keltų gentys mugwort naudojo žolynų vainikuose ir dūmų ceremonijose, tikėdamos, kad ji saugo keliautojus ir karius. Azijoje, ypač Japonijoje ir Kinijoje, mugwort buvo deginama per vasaros solsticijos šventes, kad atbaidytų ligas ir nelaimes. Augalas simbolizavo dvasinę apsaugą, išmintį ir ryšį su protėvių dvasiomis.
Palmių šakelės (Phoenix dactylifera)
Palmių šakelės krikščionybėje simbolizuoja pergalę ir dvasinį atsinaujinimą. Verbų sekmadienį tikintieji laimina palmių (arba vietinių medžių šakų) šakeles, prisimindami Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kai žmonės jam plojo ir klojo palmių lapus. Judaizmo tradicijoje palmių šakelės naudojamos Sukot šventėje kaip džiaugsmo ir Dievo globos ženklas. Palmių medis Artimuosiuose Rytuose nuo senovės simbolizavo vaisingumą, atsinaujinimą ir ilgaamžiškumą.
Pienažolė (Asclepias syriaca)
Pienažolė buvo laikoma šventu augalu tarp Šiaurės Amerikos indėnų, ypač tarp Omaha, Lakota ir kitų didžiųjų lygumų genčių. Ji buvo naudojama gydymui, ypač kvėpavimo takų ligoms ir odos žaizdoms gydyti. Be gydomųjų savybių, pienažolė turėjo ir dvasinę reikšmę – jos pluoštas ir sėklos buvo naudojamos ritualiniuose drabužiuose ir amuletuose kaip gyvybės, atsinaujinimo ir dvasinės stiprybės simbolis. Tikėta, kad pienažolės dvasia saugo nuo blogų jėgų ir suteikia vidinę pusiausvyrą.
Rožė (Rosa)
Rožė krikščionybėje simbolizuoja Švč. Mergelę Mariją, jos skaistumą ir meilę. Rožių vainikai buvo siejami su Rožinio malda, kur kiekvienas karoliukas tapo dvasinės rožės žiedlapiu. Islamo sufizme rožė įgavo dieviškosios meilės ir grožio prasmę, vaizduodama dvasinę kelionę ir sielos susiliejimą su Dievu. Rožė minima ir Senojo Testamento „Giesmių giesmėje“ kaip dvasinės meilės simbolis. Europoje rožė taip pat buvo šventumo ir kankinystės ženklas, ypač viduramžių krikščioniškojoje simbolikoje. Ji dažnai sodinta vienuolynų soduose kaip šventumo ir Rojaus įvaizdis.
Salvija
Šventoji salvija (Salvia apiana) Šiaurės Amerikos indėnų tradicijose naudojama apsivalymo ritualuose (smudging). Hopiai, Lakota, Navajo ir kitos tautos tikėjo, kad salvijos dūmai valo ne tik fizinę erdvę, bet ir žmogaus dvasią nuo neigiamų energijų. Salvijos šakelės deginamos maldose, gydymo ir dvasinių vizijų ceremonijose. Augalas laikomas šventu ryšio kanalu su protėviais ir gamtos dvasiomis. Jo kvapas simbolizuoja apsaugą, aiškumą ir dvasinį atsinaujinimą.
Sandalo medis
Sandalo medis (Santalum album) yra šventas hinduizmo, budizmo ir kai kur islamo tradicijose. Jo mediena ir aliejus naudojami apeigose, meditacijose, maldose ir mirusiųjų apeigose. Sandalo kvapas laikomas dieviškosios ramybės ir šventumo ženklu. Hinduizme sandalo pasta tepama ant kaktos kaip dvasinės šviesos simbolis. Budistų vienuolynuose smilkomi sandalo smilkalai, kurie padeda nuraminti protą ir susitelkti į nušvitimą. Islame sandalo aliejus naudojamas ritualiniam kūno valymui prieš maldas.
Saulėgrąža (Helianthus annuus)
Saulėgrąža buvo šventas augalas tarp inkų ir kitų Pietų bei Šiaurės Amerikos indėnų. Ji simbolizavo saulės dievą – Inti – ir buvo naudojama ritualuose, skirtuose gausai, vaisingumui ir dvasinei šviesai pritraukti. Inkų šventyklose buvo gaminamos auksinės saulėgrąžės kaip saulės garbinimo ženklas. Jos gebėjimas sekti saulę laikytas dvasinės ištikimybės ir teisingo kelio simboliu. Iki šiol daugelyje kultūrų saulėgrąža reiškia šviesą, viltį ir gyvybės atsinaujinimą.
Smilkalų medis (Boswellia)
Smilkalų medis (Boswellia), dar vadinamas frankincensu, nuo senovės buvo naudojamas judaizmo ir krikščionybės apeigose. Jis buvo viena iš šventųjų dovanų, kurias išminčiai atnešė kūdikėliui Jėzui. Judaizmo tradicijoje frankincensas naudotas Šventyklos smilkytuvuose kaip Dievo garbinimo ženklas. Krikščionių liturgijoje iki šiol smilkalai reiškia maldų pakilimą į dangų. Smilkalų medis simbolizuoja dvasinį apsivalymą, šventumą ir ryšį su dieviškąja esybe.
Šventasis bazilikas (Tulsi)
Tulsi (Ocimum tenuiflorum) hinduizme laikomas deivės Lakšmės įsikūnijimu. Augalas auginamas beveik prie kiekvienų hinduistų namų, laikomas šeimos apsaugos ir gerovės ženklu. Tulsi lapai naudojami ritualuose, vestuvėse, šventėse ir net gydymo apeigose. Tikima, kad Tulsi saugo nuo ligų, suteikia dvasinės šviesos ir Dievo palankumą. Jos simbolika siejama su ištikimybe, tyrumu ir dvasiniu klestėjimu.
Tabakas (Nicotiana tabacum)
Tabakas buvo šventas augalas Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnams. Jis laikytas tiltu tarp žmonių ir dvasinio pasaulio. Tabako lapai buvo smilkytini ar aukojami maldose, prašant protėvių globos ar gamtos dvasių pagalbos. Daugelyje genčių tabakas buvo naudojamas taikos sutartims patvirtinti, dalijant „taikos pypkę“. Tikėta, kad tabako dūmai perneša žmogaus žodžius ir prašymus į dvasinį pasaulį.
Varnalėša (Arctium lappa)
Varnalėša buvo laikoma šventa kai kuriose keltų ir slavų tradicijose. Ji simbolizavo apsaugą, gydymą ir ryšį su žemės jėgomis. Šaknys naudotos liaudies medicinoje, o lapai – apsaugos ritualuose. Kai kuriuose regionuose varnalėšos šakos buvo dedamos prie namų slenksčio ar nešiojamos kaip talismanai nuo blogos akies ir ligų. Ji simbolizavo ištvermę, gyvybingumą ir gebėjimą išlikti net sunkiausiomis sąlygomis.