Katalikų Bažnyčios tradicijoje šventieji dažnai pasirinko asketišką gyvenimo būdą, atsisakydami pasaulietinių malonumų, kad priartėtų prie Dievo. Vienas iš tokių atsisakymų buvo vyno ir alkoholio vengimas – ne todėl, kad šie dalykai patys savaime yra blogi, bet kaip atgailos, nuolankumo ar dvasinio pašaukimo išraiška. Šventieji, tokie kaip šv. Benediktas Nursietis, šv. Franciskas Asyžietis ir kiti, savo gyvenimu liudijo, kad atsisakymas alkoholio gali būti kelias į gilesnį ryšį su Dievu.
Šventasis Raštas vyno nevadina nuodėme, bet ragina saikingumą. Patarlių knygoje sakoma: „Vynas – pajuokėjas, stiprusis gėrimas – triukšmadarys; kas jais svaiginasi, nėra išmintingas“ (Pat 20, 1). Apaštalas Paulius laiške Timotiejui pataria: „Nevartok vien tik vandens, bet, dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų, gerk truputį vyno“ (1 Tim 5, 23), parodydamas, kad vynas gali būti naudingas, bet tik saikingai. Tačiau kitur Paulius įspėja: „Nebūkite girti vynu, nes tai veda į palaidumą, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18).
Šie tekstai rodo krikščionišką požiūrį, kad alkoholis nėra draudžiamas, bet jo vartojimas reikalauja išminties. Kai kurie šventieji, siekdami dvasinio tyrumo, visiškai atsisakė vyno, matydami tai kaip būdą įveikti kūno troškimus ir atsiduoti Dievui.
Šv. Benediktas Nursietis: Nuosaikumo ir atgailos pavyzdys
Šv. Benediktas Nursietis (480–547 m.), laikomas Vakarų vienuolystės tėvu, savo Reguloje pabrėžė saikingumą ir drausmę. Benediktinų vienuoliai gyveno pagal griežtą tvarką, kurioje alkoholio vartojimas buvo ribojamas. Benedikto Reguloje (40 skyrius) jis rašo: „Nors skaitome, kad vynas iš viso netinka vienuoliams, bet kadangi mūsų laikais vienuoliai tuo neįtikinami, bent jau sutarkime negerti iki soties, bet saikingai.“ Šv. Benediktas leido vienuoliams gerti nedidelį kiekį vyno, bet pats dažnai pasirinkdavo visišką susilaikymą kaip atgailos ženklą.
Vienoje iš šv. Benedikto gyvenimo istorijų, aprašytų šv. Grigaliaus Didžiojo Dialoguose, pasakojama, kaip jaunystėje Benediktas atsisakė pasaulietinio gyvenimo malonumų, įskaitant vaišes ir vyną, kad gyventų atsiskyrėlio gyvenimą Subiaco oloje. Jo pasirinkimas rodo atgailą ir troškimą atsiduoti maldai. Benedikto pavyzdys įkvėpė daugelį vienuolių sekti jo pėdomis, atsisakant alkoholio kaip būdo stiprinti dvasinę drausmę.
Šv. Franciskas Asyžietis: Neturtas ir paprastumas
Šv. Franciskas Asyžietis (1181–1226 m.) yra dar vienas šventasis, kurio gyvenimas liudija atsisakymą alkoholio kaip pašaukimo dalį. Franciskas, atsisakęs turtingos jaunystės, pasirinko neturtą ir paprastumą, sekdamas Kristaus pavyzdžiu. Jo biografijoje, aprašytoje Tomo Celaniečio Pirmajame gyvenime, minima, kad Franciskas vengė vyno ir kitų prabangių gėrimų, laikydamas juos kūno pagundomis. Vietoj to jis gėrė vandenį ir valgė paprastą maistą, dažnai tik duoną ar žoleles.
Franciskas matė atsisakymą vyno kaip būdą gyventi arčiau gamtos ir Dievo kūrinijos. Vienoje istorijoje pasakojama, kaip jis, būdamas silpnos sveikatos, sutiko išgerti šiek tiek vyno, bet tik todėl, kad broliai jį įkalbėjo rūpintis savo sveikata. Net ir tada jis vyną skiesti vandeniu, kad išliktų kuo asketiškesnis. Jo gyvenimas mokė, kad tikras džiaugsmas kyla ne iš žemiškų malonumų, o iš bendrystės su Dievu ir artimaisiais.
Kiti šventieji
Katalikų tradicijoje yra ir kitų šventųjų, kurie atsisakė alkoholio kaip dvasinio kelio dalį:
- Šv. Jonas Krikštytojas: Evangelijoje pagal Luką (Lk 1, 15) sakoma, kad Jonas „negers nei vyno, nei stiprių gėrimų, ir jau nuo motinos įsčių bus pilnas Šventosios Dvasios“. Jo asketiškas gyvenimas dykumoje, valgant skėrius ir medų, tapo pavyzdžiu krikščionims, siekiantiems tyrumo.
- Šv. Klara Asyžietė: Šv. Francisko mokinė Klara (1194–1253 m.) gyveno itin asketiškai, atsisakydama vyno ir rinkdamasi vandenį bei paprastą maistą. Jos gyvenimas San Damiano vienuolyne buvo skirtas maldai ir neturtui.
- Šv. Ignacas Lojola: Jėzuitų ordino įkūrėjas (1491–1556 m.) jaunystėje mėgo vaišes, bet atsivertęs pasirinko griežtą gyvenimo būdą. Jo Dvasinėse pratybose pabrėžiama savitvarda, įskaitant saikingumą maiste ir gėrimuose.
Lietuvių religinėje tradicijoje taip pat randame asketizmo pavyzdžių. Pavyzdžiui, palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927 m.), atnaujinęs marijonų vienuoliją, gyveno labai paprastai ir vengė bet kokių prabangų, įskaitant alkoholį. Jo dienoraštyje užrašyta: „Mano jėga – maldoje ir susivaldyme.“
Kodėl šventieji atsisakė vyno?
Šventųjų pasirinkimas atsisakyti vyno ar alkoholio turėjo kelias priežastis:
- Atgaila: Atsisakymas malonumų buvo būdas išpirkti nuodėmes ir parodyti atgailą, kaip Jėzus ragino: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).
- Dvasinė drausmė: Vengimas alkoholio padėjo šventiesiems sutelkti dėmesį į maldą ir Dievo valios ieškojimą.
- Solidarumas su vargšais: Šventieji, tokie kaip Franciskas, atsisakė vyno, kad gyventų taip pat paprastai kaip neturtingiausieji.
- Pašaukimo ženklas: Atsisakymas alkoholio buvo matomas kaip išorinis ženklas, liudijantis jų visišką atsidavimą Dievui.
Šventųjų, atsisakiusių alkoholio, pavyzdžiai įkvepia ir šių dienų krikščionis. Pavyzdžiui, šv. Benedikto Regula tebėra pagrindas benediktinų vienuolynams, kur saikingumas yra gyvenimo būdo dalis. Šv. Francisko neturtas ir paprastumas įkvėpė tokius judėjimus kaip „Laudato Si’“ ekologinis atsivertimas, raginantis atsisakyti vartotojiškumo.
Lietuvoje šventųjų asketizmo pavyzdžiai matomi per gavėnios praktikas, kai tikintieji atsisako tam tikrų malonumų, įskaitant alkoholį, kad pasiruoštų Velykoms. Taip pat katalikiškos organizacijos, tokios kaip Caritas, remiasi šventųjų solidarumo su vargšais idėjomis, skatindamos paprastą gyvenimo būdą.