Šventas Dieve,
Šventas galingasis,
Šventas amžinasis,
pasilgėk mūsų!
Nuo maro, bado, ugnies ir karo
gelbėk mus, Viešpatie!
Nuo staigios ir netikėtos mirties
saugok mus, Viešpatie!
Savo šventąją Bažnyčią valdyti ir laikyti teikis,
meldžiam tave, Viešpatie!
Visai žmonijai taiką ir vienybę duoti teikis,
meldžiam tave, Viešpatie!
Mus į tikrąją atgailą atvesti teikis,
meldžiam tave, Viešpatie!
Nuodėmes mums atleisti teikis,
meldžiam tave, Viešpatie!
Žemei vaisių duoti ir išlaikyti teikis,
meldžiam tave, Viešpatie!
O Jėzau, Jėzau, Jėzau,
pasilgėk mūsų!
O Marija, Marija Dievo Motina,
užtarki mus!
Ši suplikacija yra malda, skirta prašyti Dievo pagalbos ir apsaugos nuo įvairių gyvenimo sunkumų ir pavojų. Ji kviečia Dievą, šventąjį ir amžinąjį, pasigailėti ir apsaugoti nuo maro, bado, ugnies, karo bei staigios mirties. Taip pat malda kreipiasi į Dievą, prašydama, kad Jis valdytų ir saugotų Bažnyčią, suteiktų pasauliui taiką ir vienybę, vesti į tikrąją atgailą, atleistų nuodėmes, duotų vaisių žemei ir išlaikytų ją. Ji baigiasi kreipimusi į Jėzų ir Švč. Mergelei Marijai, prašant jų užtarimo. Giesmė dažnai giedama kaip malda už apsaugą ir Dievo pagalbą krizės ar sunkumų akimirkomis.
Retesnė įžvalga susijusi su prašymu „Žemei vaisių duoti ir išlaikyti“. Tai nėra vien tik agrarinis prašymas; viduramžių teologijoje tai buvo suprantama kaip Dievo providencija, palaikanti ne tik fizinę tvarką, bet ir sakramentinį gyvenimą, kur Bažnyčia per Eucharistiją gauna „žemės vaisius“ (duoną ir vyną) ir juos paverčia gyvybe. Marijos užtarimo prašymas, ypač po ilgos Jėzaus šlovinimo sekcijos, pabrėžia jos, kaip *Theotokos* (Dievo Gimdytojos), unikalų statusą tarp šventųjų, kaip artimiausios tarpininkės prie Sūnaus. Ši malda iš esmės yra mikrokosmas viso išganymo plano, apimantis šventumą, atleidimą ir išsaugojimą.