Žmonijos istorijoje dažnai iškildavo klausimas, kaip išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad egzistuoja dieviškos būtybės, saugančios kūną, padedančios atsigauti po sužalojimų arba ligų. Apeigos, skirtos dangaus globėjams, buvo viena iš priemonių pasiekti dvasinę pusiausvyrą, užtikrinančią geresnę savijautą. Šventyklose, ritualuose ir liaudies pasakojimuose išryškėdavo įvairios gydomųjų galių istorijos. Pastaroji tradicija rodė asmens troškimą suprasti gyvybės paslaptis ir įsitvirtinti pasaulyje, kuriame ne viskas priklauso nuo žmonių pastangų.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – senovės Graikijos panteonas. Ten Eskulapas, laikytas gydymo meno globėju, įkvėpė daugelį gydytojų. Jo simboliu tapusi lazda su apvyniota gyvate išliko medicinos emblema. Tikinčiųjų akimis jis galėjo atstatyti fizinę ir dvasinę pusiausvyrą. Sakoma, kad Eskulapo šventyklose lankydavosi tiek ligoniai, tiek smalsuoliai, ieškantys būdų, kaip ugdyti atsparumą ir išmintį. Apeigose raginta ilsėtis, medituoti, tikėta, kad tokia ramybė turėjo teigiamą poveikį ligų eigai. Gydymo ritualų metu pacientai gaudavo nurodymų dėl mitybos, mankštos, pabrėžiant natūralių priemonių naudą.
Egipto civilizacijoje atsidavimas sveikatai ir ilgaamžiškumui užėmė reikšmingą vietą. Čia nė kiek nesumenkėjęs gerbimas tenka tokiems dievams kaip Sekhmet, kuri daug kam asocijuojasi su ugnine energija, galinčia lemti ligų pabaigą arba sukurti atsinaujinimo sąlygas. Kitame poliuje minimas Thot, laikytas išminties bei mokslų globėju, tad jam kartais priskiriamas gydymo meno išmanymas. Religiniai raštai užsimena, jog malda šventyklose buvo vienas iš būdų palaikyti gerą savijautą, o žyniai kartu su gydytojais atlikdavo daugybę gydomųjų procedūrų, kartais sumaišydami medicinines žinias su dvasinėmis apeigomis.
Rytų tradicijose juntama pagarba ilgaamžiškumo simboliams, kuriems neretai priskiriama dieviška kilmė. Kinijoje seniai minimas Shoulao, dažnai vaizduojamas su ilga barzda ir persikų krepšiu, žyminčiu vaisingumą bei nemirtingumą. Jo kulto ištakos siejamos su gerovei palankiomis praktikomis, pabrėžiant kūno ir proto dermę. Mokymuose akcentuojamas kvėpavimo pratimų, tinkamos mitybos ir proto ramybės indėlis į žmogaus gyvenimo trukmę. Dėl to žmonės meldė Shoulao malonės, kad galėtų išlikti stiprūs, sulaukti brandos be didelių negalavimų.
Senovės Indijoje aptinkamos istorijos apie Dhanvantari, kuris iškilo iš pieno vandenyno ir atnešė gydomąjį nektarą. Jo figūra rodo Ajurvedos – vienos seniausių sveikatos sistemų – pradžią. Manoma, kad Dhanvantari globoja žinias, padedančias išsaugoti kūno ir proto darną. Tempdami įvairius negalavimus, žmonės kreipdavosi į šią dievybę, vildamiesi pagalbos per prieskonių, vaistažolių ir harmoningos gyvensenos principus. Kai kurie tekstai tvirtina, kad tokie metodai veikia ne vien kūną, bet ir dvasinį žmogaus matmenį.
Europoje, be graikų tradicijų, žinomi ir romėnų tikėjimai. Medicinos deivė Salus simbolizavo visuomenės ir individo sveikatą, o jai skirtos ceremonijos būdavo atviros kiekvienam, norinčiam malonės. Tuo pačiu laiku Minerva turėjo platesnį veiklos lauką, kuriame radosi vietos amatų bei menų globoje, tačiau kai kuriose legendose minima, kad ji dalyvauja saugant žmonių kūną nuo negandų. Taigi praktikos, skirtos medicinos sferai, glūdėjo ne vien paslaptingose apeigose, bet ir kasdieniuose veiksmuose, tokiuose kaip higienos normų laikymasis ar tinkamas maisto paruošimas.
Bendra istorinių šaltinių analizė rodo, kad žmogus visais laikais stengėsi prisiliesti prie dieviškumo, galinčio užtikrinti sveiką ir ilgą gyvenimą. Įvairiose kultūrose matoma panaši idėja: fizinė sveikata ir dvasinė pusiausvyra eina išvien, todėl ritualai, maldos bei mokymasis iš gamtos buvo itin reikšmingi tūkstantmečius. Dar ir dabar kai kurie asmenys ieško įkvėpimo senovės dievų istorijose, siekdami atgaivinti ryšį su natūraliais gydymo būdais. Dėl to religijose išlikęs sveikatos dievybių garbinimas rodo universalią žmonijos siekiamybę – kuo ilgiau džiaugtis kūno ir proto harmonija, net ir nuolat kintančiame pasaulyje.
• Hygieia – senovės Graikijoje vertinta sveikos gyvensenos sergėtoja. Daugelis tikėjo, kad jos globoje esantys išsaugo švarų kūną ir ramesnę sielą.
• Panacea – simbolizuoja visuotinio gydymo galimybę. Pasakojimuose ji suteikdavo sveikimą, nepriklausomai nuo ligos pobūdžio.
• Laso – senovės Graikijos medicinos deivė, siejama su pasveikimo procesu. Įkūnijo ligos atoslūgio jėgą ir pusiausvyros atkūrimą.
• Eir – šiaurės tautų mitologijoje minima kaip gydymo deivė, galėjusi išmanyti žolelių paslaptis. Apsaugodavo sužeistus žmones, palaikydama jų gyvybines galias.
• Brighid – keltų tradicijoje siejama su gydymo, ugnies ir poezijos sfera. Žmonės tikėjo, kad jos malonė praskina kelią atsinaujinimui.
• Babalú-Ayé – Yoruba mitologijoje žinomas kaip sergančiųjų globėjas. Maldos jam kartais lydimos ritualų, kuriuose naudojama augalų gydomoji energija.
• Shennong – kinų legendose vadinamas vaistažolių meno ir žemdirbystės mokytoju. Manoma, kad jis išbandė įvairius augalus, kad žmonės pažintų natūralius būdus palaikyti organizmą.
• Airmid – keltų pasaulyje gerbiama žolininkystės žinovė, kurios istorijose minėtas stebuklingas žolelių poveikis. Pasakojimuose nurodoma, kad jos pagalba gali atkurti žmogaus vidinę stiprybę.