Šveicarijos gvardija Vatikane yra viena seniausių pasaulyje nuolat veikiančių karinių struktūrų. Oficialus jos pavadinimas lotyniškai skamba Pontificia Cohors Helvetica, o itališkai – Guardia Svizzera Pontificia. Lietuviškai dažniausiai vadiname Papiežiškąja Šveicarų gvardija. Šiandien ji skaičiuoja apie 135 vyrus, visi – Šveicarijos piliečiai, katalikai, ir tai mažiausia armija pasaulyje, bet su didžiule istorija.
Viskas prasidėjo XVI amžiaus pradžioje. Tuo metu Šveicarijos samdiniai buvo laikomi geriausiais Europos kariais – drausmingi, bebaimiai, mokėjo kautis kalnuose ir lygumose. Popiežius Julijus II, pravarde „kariūnas popiežius“, 1506 metų sausio 22 dieną pakvietė 150 šveicarų iš Ciuricho ir Liucernos kantonų atvykti į Romą. Jie įžengė pro tuometinius miesto vartus, gavo palaiminimą ir tapo nuolatine popiežiaus apsauga. Kodėl būtent šveicarai? Nes prancūzų karalius ir kiti valdovai jau seniai samdė juos asmens sargybai, o popiežius norėjo tokio pat patikimumo. Šveicarai tuo metu buvo neturtingi, tad tarnyba už gerą atlygį viliojo jaunus vyrus.
Didžiausias gvardijos išbandymas atėjo 1527 metų gegužės 6 dieną per Romos plėšimą. Imperatoriaus Karolio V samdiniai, daugiausia vokiečiai landsknechtai, užpuolė miestą. Tuo metu gvardijoje buvo 189 vyrai. Jie stojo į kovą prie Švento Petro bazilikos laiptų, kad popiežius Klemensas VII spėtų pabėgti slaptu koridoriumi į Angelo pilį. Žuvo 147 šveicarai, bet popiežius išsigelbėjo. Nuo tada gegužės 6-oji – šventė gvardijoje, tada nauji rekrūtai duoda priesaiką: prisiekia ginti popiežių net gyvybe, laikydami vėliavą kaire ranka ir keldami tris pirštus – Švenčiausiosios Trejybės simbolis.
Po to gvardija keitėsi. Viduramžiais ir Renesanso laikais ji dalyvavo karuose, bet vėliau tapo labiau ceremonine. XIX amžiuje, kai Italija suvienijo kraštą ir užimdama Popiežiaus valstybę, gvardija liko vienintele popiežiaus kariuomene. 1970 metais popiežius Paulius VI panaikino kitas ceremonines pajėgas, palikdamas tik šveicarus. Šiandien jie ne tik stovi poste su alebardomis ir spalvotomis uniformomis (beje, dabartinė uniforma sukurta 1914 metais, raudona-mėlyna-geltona, primena Medičių heraldiką, o ne Mikelandželo darbas, kaip kartais sakoma).
Ką jie veikia dabar? Pagrindinė užduotis – saugoti popiežių asmeniškai. Lydi jį kelionėse, saugo Apaštališkuosius rūmus, tikrina įeinančius į privačias audiencijas. Ceremonijose stovi su senoviniais ginklais, bet kasdienybėje – su moderniais pistoletais Sig Sauer ar automatais. Yra ir paprasti drabužiai civiliams apsaugai, ypač po 1981 metų pasikėsinimo į Joną Paulių II, kai gvardiečiai gelbėjo popiežių. Jie treniruojasi kovos be ginklų, antiteroro taktikos, šaudymo. Bendrą Vatikano tvarką prižiūri atskira žandarmerija, bet popiežiaus kūnas – šveicarų reikalas.
Į gvardiją patenka tik šveicarai vyrai nuo 19 iki 30 metų, nevedę (galima vesti vėliau, tarnaujant ilgiau), mažiausiai 174 cm ūgio, baigę Šveicarijos privalomąją tarnybą, be tatuiruočių matomose vietose ir su švaria reputacija. Tarnyba prasideda nuo 2 metų, bet daugelis lieka ilgiau, kyla iki karininkų. Jie gyvena kareivinėse Vatikane, gauna atlyginimą, mokosi italų kalbos, dalyvauja mišiose – visa tarnyba persunkta krikščioniško liudijimo.
Šveicarijos gvardija ne kartą realiai įrodė, kad moka ne tik pozuoti turistams. Štai kelios istorijos, kurios rodo, kokie jie kieti buvo ir yra:
Pati garsiausia – 1981 metų gegužės 13 diena. Turkas Mehmetas Ali Agca Švento Petro aikštėje paleido kelis šūvius į Joną Paulių II. Popiežius krito, kraujas liejosi, chaosas. Gvardiečiai akimirksniu reagavo: vienas jų, Aloizas Estermannas (vėliau tapo gvardijos vadu), šoko ant popiežiaus ir uždengė jį savo kūnu, kiti puolė gaudyti užpuoliko. Agca bandė bėgti, bet gvardietis Claudio Giger ir keli kiti jį parbloškė ir laikė, kol atvyko Italijos policija. Be jų greitos reakcijos popiežius galėjo mirti vietoje.
Kitas atvejis – 1998 metų gegužės 4 diena, vienas tragiškiausių gvardijos istorijoje po 1527 metų. Jaunas gvardietis Cédricas Tornay nušovė naująjį vadą Aloizą Estermanną ir jo žmoną Gladysą Romero, tada nusišovė pats. Tyrimas parodė, kad tai buvo asmeninis konfliktas (Tornay jautėsi apeitas paaukštinimu), bet gvardija parodė, kokia uždara ir drausminga ji yra – viskas įvyko kareivinėse, jokių išorinių grėsmių, bet incidentas sukrėtė Vatikaną.
Per Antrąjį pasaulinį karą gvardiečiai saugojo Vatikaną, kai Roma buvo okupuota vokiečių. 1943–1944 metais jie budėjo prie sienų, tikrino visus įeinančius, saugojo žydus ir pabėgėlius, kuriuos Pijus XII slėpė vienuolynuose ir pačiame Vatikane. Buvo keletas bandymų įsibrauti ar šnipinėti – gvardiečiai kelis sulaikė ir perdavė. Hitleris turėjo planą pagrobti popiežių (vadinamąjį „Rabat“ planą), bet galiausiai paliko Vatikaną ramybėje – galbūt bijodamas tarptautinio skandalo, o gal gvardiečių drausmingumas ir neutralumas padarė savo.
Jie kasdien tikrina tūkstančius lankytojų, dirba su Vatikano žandarmerija kovodami su kišenvagiais (Švento Petro aikštė – vagių rojus), lydi popiežių į užsienį (pvz., Pranciškus keliauja – keliolika gvardiečių civilių drabužiais visada šalia). 2013 metais vienas gvardietis pastebėjo įtartiną vyrą su kuprine prie popiežiaus audiencijos ir sulaikė – pasirodė, kad kuprinėje tik drabužiai, bet reakcija buvo žaibiška.
Apmokėjimas
Šveicarijos gvardiečiai gauna atlyginimą tiesiogiai iš Vatikano – tiksliau, iš Šventojo Sosto biudžeto, kurį administruoja Vatikano ekonomikos prefektūra ir popiežiaus sekretoriatas. Pinigus moka Vatikaną valdanti institucija, o ne Šveicarijos vyriausybė ar kokie rėmėjai (nors fondas Šveicarijoje kartais padeda su uniformomis ar kareivinių remontu).
Jie pavaldūs gvardijos vadui (dabar pulkininkas Christoph Graf, bet jis skiriamas popiežiaus). O vadas atsiskaito pačiam popiežiui per Valstybės sekretoriatą. Tai reiškia, kad galutiniai įsakymai ateina iš popiežiaus arba jo artimiausių patarėjų. Jie nepriklauso Vatikano žandarmerijai (tai atskira policija), nors bendradarbiauja.