Suteik man, gailestingasis Dieve, karštai trokšti, išmintingai ieškoti, teisingai pažinti ir tobulai įvykdyti, kas Tau patinka, Tavojo Vardo šlovei ir garbei. Nustatyk, mano Dieve, mano pašaukimą ir leisk žinoti, ko nori, kad aš daryčiau; duok viską deramai atlikti, kaip naudingiau mano sielai. Duok man, Viešpatie, mano Dieve, nesuklupti sėkmėje ir nesėkmėje, kad neišpuikčiau, kai sekasi, ir nenusiminčiau, jei nesiseka. Tegul niekas manęs nedžiugina ir neliūdina, vien tai, kas mane prie Tavęs veda arba nuo Tavęs atitraukia. Tenetrokštu niekam kitam patikti ir tenebijau nepatikti, kaip tik Tau vienam. Noriu, Viešpatie, nieku laikyti visa, kas praeina, ir branginti visa, kas amžina. Noriu bjaurėtis džiaugsmu be Tavęs ir nieko negeisti, kas nesi Tu. Noriu mėgautis vargu, kuris yra dėl Tavęs, Viešpatie, ir bodėtis poilsiu, jei jame Tavęs nėra. Duok, mano Dieve, savo širdį kreipti į Tave, o suklupus nuolat liūdėti ir pasiryžti taisytis.
Padaryk mane, Viešpatie, paklusniu be prieštaravimų, neturtingu be nusiminimo, skaisčiu be sugedimo, kantriu be murmėjimo, nuolankiu be noro pasirodyti, linksmu be lengvabūdiškumo, rimtu be niūrumo, paslankiu be nepastovumo, bijančiu be nevilties, tiesiakalbiu be veidmainystės. Leisk daryti gera be puikybės, sudrausti artimą be išdidumo, jį pamokyti žodžiu ir pavyzdžiu be apsimetimo.
Duok man, Viešpatie Dieve, širdį budrią, kurios jokia smalsi mintis nenukreiptų nuo Tavęs; kilnią, kurios joks netikęs noras netrauktų žemyn; tiesią, kurios nenukreiptų joks klaidinantis ketinimas; stiprią, kurios nepalaužtų jokie sunkumai; laisvą, kad joks stiprus troškimas jos neužkariautų.
Suteik man, Viešpatie, mano Dieve, Tave pažįstantį protą, Tavęs ieškančią meilę, Tave randančią išmintį, Tau patinkantį elgesį, Tavęs ištikimai laukiančią ištvermę ir pasitikėjimą, kuris galiausiai Tave apkabins. Duok, kad mane Tavo bausmės dar čia ištiktų per atgailą, Tavo geradarybės kelyje padėtų per malonę, Tavo džiaugsmai tėvynėje džiugintų per šlovę. Tu būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius, Amen.
Šv. Tomo Akviniečio malda prašant pamaldumo – tai ne tik gražūs žodžiai, bet ir giliai apmąstyta dvasinė programa, atspindinti viduramžių teologijos brandą ir asketišką gyvenimo siekį. Maldoje juntamas stiprus noras visiškai atsiduoti Dievo valiai, siekiant ne asmeninės naudos, o Dievo garbės. Akcentuojamas nuolankumas ir atsparumas gyvenimo išbandymams – tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju. Ši malda primena mums, kad tikras džiaugsmas randamas tik Dieve, o laikini pasaulio malonumai yra laikini ir apgaulingi. Kaip rašė Augustinas: „Mūsų širdis nerami, kol nesurasi poilsio Dieve.“ Šv. Tomo malda tarsi atkartoja šią mintį, skatindama sutelkti dėmesį į amžinąsias vertybes ir atmesti laikinus geismus.
Įdomu pastebėti, kaip maldoje pabrėžiama ne tik troškimas pažinti Dievo valią, bet ir gebėjimas ją įvykdyti. Tai rodo, kad pamaldumas nėra pasyvus laukimas, o aktyvus siekimas gyventi pagal Dievo planą. Šventasis Tomas Akvinietis, kaip žymus teologas ir filosofas, savo maldoje atskleidžia ne tik asmeninį dvasingumą, bet ir gilią teologinę išmintį. Maldos tekstą galima interpretuoti kaip praktinį vadovą siekiant dvasinio tobulėjimo, kuriame derinamas intelektualus suvokimas ir praktiškas gyvenimas. Ši malda iki šiol yra aktuali ir įkvepia daugelį tikinčiųjų siekti artimesnio ryšio su Dievu. Ji primena mums apie svarbą nuolankiai priimti Dievo valią ir siekti šventumo, nepaisant išorinių aplinkybių. Kaip sakoma Psalmyne: „Viešpatie, tavo keliai – tiesa, tavo įsakymai – tiesa.“ Šv. Tomo malda yra puikus pavyzdys, kaip praktinėje maldoje atsispindi gilios teologinės tiesos.