Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld, 1858–1916), dar žinomas kaip Šventasis Karolis iš Jėzaus, buvo prancūzų kareivis, tyrinėtojas, vienuolis ir kunigas, kurio gyvenimas tapo krikščioniškosios dvasingumo ir tarnystės pavyzdžiu. Jo kelionė nuo aristokratiško gyvenimo iki asketiško atsiskyrėlio Saharos dykumoje įkvėpė daugelį, o jo darbai ir raštai padėjo pagrindą naujoms krikščionių bendruomenėms. 2022 m. jis buvo kanonizuotas Katalikų Bažnyčios kaip šventasis. Šiame straipsnyje aptariama Šarlio de Fuko biografija, jo dvasinė transformacija, misija ir palikimas.
Šarlis de Fuko gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Strasbūre, Prancūzijoje, kilmingoje šeimoje. Anksti netekęs tėvų, jis buvo užaugintas savo senelio. Jaunystėje Šarlis pasižymėjo maištingumu ir hedonistiniu gyvenimo būdu. Baigęs karo mokyklą, jis tapo Prancūzijos armijos kavalerijos karininku, tačiau jo tarnyba buvo paženklinta drausmės pažeidimų, įskaitant gyvenimą su meiluže, dėl ko jis buvo pašalintas iš tarnybos.
1882 m. Šarlis išvyko į ekspediciją po Šiaurės Afriką, tyrinėdamas Maroką, kuris tuo metu buvo mažai prieinamas europiečiams. Jo kelionės, aprašytos knygoje Reconnaissance au Maroc („Maroko tyrinėjimai“), pelnė jam pagarbą kaip geografui ir tyrinėtojui. Šios kelionės metu jis susižavėjo musulmonų tikėjimu ir jų religiniu atsidavimu, kas vėliau paveikė jo dvasinę kelionę.
Grįžęs į Prancūziją 1886 m., Šarlis pradėjo ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės. Jo dvasinė kelionė pasiekė lūžį, kai jis lankėsi Paryžiaus Šv. Augustino bažnyčioje ir buvo paveiktas kunigo Henri Huvelino pamokslų. Tais pačiais metais, būdamas 28 metų, jis patyrė gilų atsivertimą į krikščionybę, nusprendęs visiškai atsiduoti Dievui. Šis momentas, kurį jis vėliau aprašė kaip „Dievo suradimą“, tapo jo gyvenimo posūkiu.
1890 m. Šarlis įstojo į trapistų vienuolyną Sirijoje, siekdamas asketiško gyvenimo. Tačiau jis jautė, kad net trapistų gyvenimas nėra pakankamai paprastas, todėl 1897 m. paliko vienuolyną ir išvyko į Nazaretą, kur dirbo kaip tarnaitis Švč. Mergelės Marijos seserų vienuolyne. Ten jis pradėjo formuoti savo dvasingumo viziją, pagrįstą Jėzaus gyvenimo Nazarete paprastumu ir nuolankumu.
Misija Saharoje
1901 m. Šarlis buvo įšventintas į kunigus ir išvyko į Alžyro Saharos dykumą, kur apsigyveno tarp tuaregų – vietinių berberų tautos. Jis pasirinko gyvenimą skurde, dalindamasis maistu, pastoge ir draugyste su vietos gyventojais. Jo tikslas nebuvo aktyviai atversti musulmonus į krikščionybę, o liudyti Kristaus meilę per savo gyvenimą, buvimą šalia ir pagalbą vargšams. Jis rašė: „Noriu būti visų broliu, nesvarbu, krikščionis jie ar musulmonas.“
Šarlis gyveno atsiskyrėlio namelyje Béni Abbès, o vėliau Tamanrasete, kur mokėsi tuaregų kalbos, sudarinėjo jų kalbos žodyną ir vertė Evangelijas. Jo buvimas dykumoje buvo paženklintas tylos, maldos ir tarnystės, tačiau jis dažnai jautėsi vienišas, nes nematė tiesioginių savo misijos vaisių – per savo gyvenimą jis neatvertė nė vieno žmogaus.
Mirtis ir kanonizacija
1916 m. gruodžio 1 d. Šarlis de Fuko buvo nužudytas Tamanrasete per vietinį sukilimą, susijusį su Pirmojo pasaulinio karo neramumais. Jo mirtis buvo tragiška, tačiau ji tik sustiprino jo, kaip kankinio ir dvasinio mokytojo, įvaizdį.
2005 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė jį palaimintuoju, o 2022 m. gegužės 15 d. popiežius Pranciškus kanonizavo Šarlį de Fuko, pripažindamas jį šventuoju. Jo šventė švenčiama gruodžio 1 d.
Šarlio de Fuko gyvenimas įkvėpė kelias krikščionių bendruomenes, kurios tęsia jo dvasingumo viziją. Svarbiausios iš jų yra:
- Mažieji Jėzaus broliai ir seserys (Les Petits Frères et Sœurs de Jésus): Bendruomenės, įkurtos XX a., gyvenančios pagal Šarlio paprastumo, brolystės ir buvimo tarp vargšų principus.
- Jėzaus bendruomenė (Communauté de Jésus): Seka jo mokymu apie kontempliatyvų gyvenimą kasdienybėje.
Jo raštai, įskaitant laiškus ir dvasinius apmąstymus, tebėra skaitomi ir vertinami dėl jų gilumo ir nuoširdumo. Šarlis taip pat laikomas vienu iš šiuolaikinio krikščionių ir musulmonų dialogo pradininkų, nes jis rodė pagarbą islamo tikėjimui, kartu išlikdamas ištikimas savo krikščioniškajai tapatybei.