Kai pagalvojame apie šventumą, dažnai iškyla dideli vardai – Pranciškus Asyžietis, Teresė Avilietė, Jonas Krikštytojas. Tačiau kai kurios šventosios gyveno tyliai, arti namų, arti savo vyro, vaikų, Romos gatvių dulkių. Viena iš jų – Šv. Pranciška Romietė (Francesca Romana), kuri nepaliko nei teologinių traktatų, nei stebuklų sąrašų, bet paliko kvapą, kuris ligi šiol glumina net skeptiškus istorikus.
Ji gyveno XIV–XV a. sandūroje, tuo metu, kai Roma buvo draskoma karų, marų, religinės suirutės. Ji buvo kilminga, ištekėjusi, motina. Ir kartu – mistikė, kuri sugebėjo suderinti tai, kas, regis, nesuderinama: būti žmona, našle, vienuole ir regėtoja viename gyvenime. Jos šventumas neturėjo triukšmo – jame vyravo ugnis ir tyla.
Mistinės kančios – nematomos stigmos
Nors Šv. Pranciška neturėjo fizinių stigmų, kaip kai kurie jos amžininkai, ji patirdavo mistines kančias, ypač Gavėnios metu. Kiekvieną kartą artėjant Velykoms, ji pasinerdavo į vidines kančias, kurios nebuvo matomos išoriškai, bet buvo tokios gilios, kad net gydytojai nežinojo, kaip paaiškinti jos kūno silpimą be aiškios priežasties.
Jos regėjimuose dažnai pasirodydavo angelai – vienas jų, kaip rašoma liudijimuose, niekada nepaliko jos, nuo tada, kai ji jam „atsidavė kaip tarnaitė“. Šis angelas jai padėdavo nešti ne tik dvasines, bet ir labai žemiškas naštas – rūpintis ligoniais, vargšais, net užsikrėtusiais maru. Sakoma, kad Pranciška dažnai matydavo žmonių sielas, dar prieš jiems mirštant – ir kad būtent tada ji melsdavosi už jų atsivertimą paskutinę akimirką.
Rožių kvapas po mirties
Vienas labiausiai gluminančių reiškinių, susijusių su Pranciška, atsiskleidė po jos mirties 1440 m. Jos kūnas, priešingai nei daugelio mirusiųjų, neskleidė puvimo kvapo, net kai jau buvo prabėgusios dienos. Priešingai – jis skleidė subtilų rožių kvapą, tarsi nuo ką tik pražydusio krūmo.
Šis reiškinys vadinamas kvapiąja stigma (odor of sanctity) – tai ne fizinė žaizda, o kvapas, kurį skleidžia šventasis kūnas prieš mirtį, mirties metu ar po jos. Tokie atvejai reti, dažniausiai liudijami mistikų ar kankinių gyvenimuose. Šis kvapas laikomas dvasinės švaros ženklu, tarsi Dievo „kvapu“, kuris nori būti atpažintas net tuomet, kai kūnas jau nebekalba.
Net po šimtmečių Pranciškos palaikai liko nesuyrantys, o jos šventovėje Romoje – Santa Maria Nova – žmonės iki šiol ateina ne tiek pasimelsti, kiek tiesiog pabūti šalia jos tylos.
Dvasinė revoliucija iš virtuvės
Gal labiausiai stebina tai, kad Šv. Pranciška niekada nebėgo nuo pasaulio. Ji nepasitraukė į dykumą, nekūrė ordino, nerašė traktatų apie kontempliaciją. Jos šventumo laukas buvo namai, vargšai, sunkiai sergantis vyras, motinystės iššūkiai. Ji dažnai sakydavo: „Namai yra ta vieta, kur moteris tarnauja Dievui taip pat, kaip vienuolynas yra vieta vienuolei.“
Šventumo kvapas jos atveju buvo ne metafora. Tai buvo realus ženklas, kuris, pasak kai kurių, kvepėjo malda, kantrybe ir tylia meile. Ir jei kas nors mano, kad šventumas neįmanomas paprastame gyvenime, Šv. Pranciška Romietė tyliai kvepia kitaip.
Įdomu tai, kad Pranciška, būdama ištekėjusi moteris, turėjo ypatingą ryšį su vargšais. Ji ne tik aukodavo savo turtą, bet ir pati, paslėpusi savo kilmingą kilmę, tarnavo ligoniams Romos lūšnynuose. Ji suprato, kad tikrasis vienuolynas yra pasaulis, o ne vien vienuolyno sienos.
Jos vizijose, ypač matant Jėzaus kančią, ji patirdavo ne tik skausmą, bet ir neapsakomą džiaugsmą. Ji sakydavo, kad šios mistinės patirtys yra tarsi „saldus nuodas“, kuris ją traukia arčiau Dievo. Ji buvo viena pirmųjų, kuri Romoje įkūrė bendruomenę, skirtą pasaulietėms moterims, gyvenančioms šeimose, bet siekiančioms šventumo – Oblatų kongregaciją. Tai buvo naujovė jos laikais. Jos gyvenimas rodo, kad šventumas gali klestėti pačiame kasdienybės sūkuryje.