Šventasis Pijus V (Pius V), gimęs kaip Antonio Michele Ghislieri, buvo vienas ryžtingiausių XVI amžiaus popiežių, Tridento susirinkimo reformų įgyvendintojas ir krikščioniškosios Europos vienybės simbolis kovoje su Osmanų imperija. Gimęs 1504 metais Bosko mieste, šiaurės Italijoje, neturtingoje šeimoje, jis anksti įstojo į Dominikonų ordiną, kur pasižymėjo griežta askeze, intelektualumu ir bekompromisiu teisingumo pojūčiu. Prieš tapdamas popiežiumi, jis ėjo aukštas pareigas inkvizicijoje, kur garsėjo savo principingumu kovojant su erezijomis ir Bažnyčios vidaus korupcija. 1566 metais išrinktas popiežiumi, jis savo pontifikatą paskyrė dvasiniam ir instituciniam Katalikų Bažnyčios atnaujinimui.
Pijaus V valdymo laikotarpis tapo esminiu lūžiu Katalikų reformacijos (Kontrareformacijos) istorijoje. Jis išleido Romos katekizmą (1566 m.), Romos brevijorių (1568 m.) ir Romos mišiolaą (1570 m.), kuris įtvirtino vadinamąsias Tridento Mišias, išlikusias standartu daugiau nei keturis šimtmečius. Popiežius negailestingai kovojo su simonija ir nepotizmu, reikalavo, kad vyskupai reziduotų savo diecezijose, o dvasininkija laikytųsi griežtos moralės. Jis pavertė Vatikano rūmus beveik vienuolynu, pats asmeniškai tęsdamas dominikonišką askezę: po prabangiais popiežiaus drabužiais visada dėvėjo ašutinę, vaikščiojo basas per procesijas ir didžiąją laiko dalį skyrė maldai bei pasninkui.
Istorinėje atmintyje Pijus V labiausiai išgarsėjo kaip Šventosios lygos organizatorius, sugebėjęs suvienyti susiskaldžiusias krikščioniškas valstybes prieš osmanų grėsmę. 1571 metais įvykęs Lepanto mūšis, kuriame krikščionių laivynas sumušė turkus, buvo laikomas stebuklu, kurį popiežius priskyrė Švč. Mergelės Marijos užtarimui. Pijus V mūšio metu Romoje nenuilstamai meldėsi rožinį ir vėliau, dėkodamas už pergalę, įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos (vėliau – Rožinio Karalienės) šventę. Jis mirė 1572 metais, palikdamas Bažnyčią gerokai sustiprėjusią tiek dvasiniu, tiek politiniu požiūriu.
Liturgijos standartizavimas ir dvasinė drausmė
Svarbiausias Pijaus V palikimas Bažnyčios kasdienybėje buvo liturginė reforma. Jo patvirtintas mišiolo leidimas suvienodino lotyniškąsias Mišias visame vakarų krikščionijos pasaulyje, pašalindamas vietines priemaišas ir užtikrindamas apeigų grynumą. Ši reforma padėjo išlaikyti doktrininę vienybę laikotarpiu, kai krikščionybė buvo smarkiai susiskaidžiusi. Popiežius taip pat paskelbė Šv. Tomą Akvinietį Bažnyčios mokytoju ir nurodė, kad jo teologija taptų pagrindiniu studijų objektu visose seminarijose, taip suformuodamas intelektualinį katalikybės pagrindą (tomizmą).
Pijus V taip pat pasižymėjo ypatingu rūpesčiu vargšais ir ligoniais. Romos gatvėse jis asmeniškai lankydavo tuos, kurie buvo visuomenės užribyje, o valstybės lėšas, kurios anksčiau būdavo skiriamos prabangioms popiežiaus dvaro šventėms, nukreipė ligoninių statybai ir maisto skirstymui. Jo griežtumas kovoje su nusikalstamumu Romoje ir pastangos išvalyti miestą nuo amoralumo pelnė jam tiek didelę pagarbą, tiek daugybę priešų. Visgi jo asmeninis šventumas buvo toks akivaizdus, kad net jo politiniai oponentai pripažino jį esant tikru „Dievo žmogumi“.
Kanonizacija ir ikonografija
Pijus V buvo kanonizuotas 1712 metais popiežiaus Klemenso XI. Jis yra vienas iš nedaugelio popiežių, kurių atminimas iki šiol sukelia diskusijas dėl jo griežtos pozicijos inkvizicijos klausimais, tačiau katalikų tradicijoje jis gerbiamas kaip tiesos ir tikėjimo grynumo gynėjas. Mene jis dažniausiai vaizduojamas su popiežiaus drabužiais, tačiau balta dominikonų sutana po jais (būtent jis įvedė tradiciją, kad popiežiai dėvi baltą spalvą). Dažnai vaizduojamas besimeldžiantis rožinį arba šalia Lepanto mūšio scenos.
- Balandžio 30-oji yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jo palaikai ilsisi didingoje kapavietėje Santa Maria Maggiore bazilikoje Romoje.
Šv. Pijaus V palikimas šiandien ypač aktualus kaip pavyzdys lyderio, kuris nebijo imtis nepopuliarių sprendimų vardan dvasinio vientisumo. Jo gyvenimo istorija primena, kad tikroji reforma visada prasideda nuo asmeninio pavyzdžio ir maldos. Jis įrodė, kad Bažnyčios stiprybė slypi ne jos politinėje galioje, o ištikimybėje Evangelijai ir sakramentiniam gyvenimui. Šventasis Pijus išlieka užtarėju tiems, kurie siekia liturginio grožio ir moralinio atsinaujinimo šiuolaikiniame pasaulyje.