Šv. Pijus iš Pietrelčinos, plačiai žinomas kaip Padre Pio (1887–1968), yra vienas žymiausių XX a. katalikų šventųjų, kapucinų kunigas, mistikas ir stigmatikas. Jo gyvenimas, pažymėtas atviromis stigmos žaizdomis, kurios daugiau nei 50 metų nei užsikrėtė, nei skleidė blogą kvapą, tapo antgamtinio fenomeno simboliu. Padre Pio garsėjo savo giliu dvasingumu, išpažinčių klausymu, stebuklais ir artimu ryšiu su tikinčiaisiais. Jo stigmos, kruopščiai tirtos gydytojų, bet nepaaiškintos mokslu, atgaivino šio fenomeno žinomumą šiuolaikiniame pasaulyje.
Francesco Forgione gimė 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelčinoje, pietų Italijoje, neturtingoje, bet pamaldžioje šeimoje. Jau vaikystėje jis rodė gilų religingumą, dažnai melsdamasis ir patirdamas dvasines vizijas, įskaitant Jėzaus ir Mergelės Marijos regėjimus. Būdamas 15 metų, jis įstojo į kapucinų noviciatą, priimdamas Pijaus vardą, pagerbdamas šv. Pijų V. Jo kelias į kunigystę buvo sunkus dėl silpnos sveikatos – jis dažnai sirgo, o gydytojai negalėjo tiksliai nustatyti jo ligų priežasties.
1910 m. Pijus buvo įšventintas kunigu, tačiau dėl sveikatos problemų dažnai grįždavo į savo gimtąjį kaimą. 1916 m. jis buvo perkeltas į San Giovanni Rotondo vienuolyną, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį. Būtent čia jis tapo žinomas kaip išpažinčių klausytojas, mistikas ir stebukladarys.
Padre Pio gyvenimas buvo pažymėtas intensyvia malda, askeze ir atsidavimu Eucharistijai. Jis kasdien aukojo ilgas šv. Mišias, kurios kartais trukdavo kelias valandas dėl jo gilaus susikaupimo ir mistinių patirčių. Jo išpažintys buvo legendinės – jis praleisdavo iki 16 valandų per dieną klausydamas išpažinčių, dažnai skaitydamas tikinčiųjų širdis ir atskleisdamas jų nuodėmes, apie kurias jie nutylėdavo. Jo griežtas, bet užjaučiantis požiūris į atgailą pavertė daugelį nusidėjėlių.
Padre Pio taip pat buvo susijęs su stebuklais, tokiais kaip bilokacija (buvimas dviejose vietose vienu metu), pranašystės ir gydymai. Jo įkurtas ligoninės kompleksas „Casa Sollievo della Sofferenza“ San Giovanni Rotondo tapo vienu moderniausių Italijos medicinos centrų, atspindėdamas jo rūpestį kenčiančiais.
Stigmų gavimas
1918 m. rugsėjo 20 d., būdamas 31 metų, Padre Pio patyrė lemtingą mistinę patirtį. Melsdamasis prieš kryžių San Giovanni Rotondo vienuolyno chore, jis matė viziją, kurioje Jėzus, kenčiantis ant kryžiaus, perdavė jam stigmas – penkias žaizdas, atitinkančias Kristaus kančios žaizdas rankose, kojose ir šone. Pijus aprašė, kaip pajuto skausmą, o jo kūne atsirado kraujuojančios žaizdos. Skirtingai nei Šv. Kotrynos Sienietės nematomos stigmos, Padre Pio žaizdos buvo akivaizdžios ir kraujavo daugiau nei 50 metų, iki jo mirties 1968 m.
Padre Pio stigmos buvo unikalios dėl kelių priežasčių:
- Ilgaamžiškumas: Jos išliko atviros 50 metų, nesukeldamos infekcijų ar blogo kvapo, kas mediciniškai neįprasta atviroms žaizdoms.
- Kraujavimas: Žaizdos reguliariai kraujavo, ypač per šv. Mišias ar maldą, tačiau kraujas buvo aprašomas kaip turintis malonų kvapą, kartais vadinamą „šventumo kvapu“.
- Skausmas: Pijus nuolat kentėjo skausmą, kuris sustiprėdavo religinių švenčių metu, ypač Gavėnios ar Didžiojo penktadienio metu.
Gydytojai ir mokslininkai, įskaitant Bažnyčios ir pasaulietinius ekspertus, ne kartą tyrė jo stigmas:
- 1919 m. daktaras Luigi Romanelli, chirurgas, aprašė žaizdas kaip „gilias, simetriškas ir nepaaiškinamas“, pastebėdamas, kad jos neatitiko įprastų traumų ar savęs žalojimo požymių.
- 1920 m. daktaras Giorgio Festa patvirtino, kad žaizdos neturi medicininio paaiškinimo, o jų švara ir kraujavimo pobūdis prieštarauja natūraliems procesams.
- Skeptikai, įskaitant kai kuriuos Bažnyčios narius, įtarė, kad Pijus galėjo pats sukelti žaizdas cheminėmis medžiagomis, tačiau šie įtarimai nebuvo pagrįsti, nes žaizdos išliko nepakitusios net griežtos priežiūros metu.
Po Padre Pio mirties 1968 m. rugsėjo 23 d., stigmos stebuklingai išnyko, nepalikdamos randų ar pigmentacijos, kas dar labiau sustiprino jų antgamtinę prigimtį.
Stigmos, kaip mistinis fenomenas, simbolizuoja dalijimąsi Kristaus kančia ir yra laikomos Dievo malonės ženklu. Padre Pio stigmos buvo ne tik asmeninė auka, bet ir viešas liudijimas, traukęs tūkstančius tikinčiųjų, ieškančių dvasinio atsinaujinimo. Anot teologų, stigmos pabrėžia Kristaus kryžiaus aukos aktualumą ir kvietimą tikintiesiems priimti savo kančias kaip išganymo dalį. Pijus pats sakė, kad stigmos yra „Dievo dovana ir kryžius“, skirtas padėti kitiems per maldą ir auką.
Jo stigmos atgaivino šio fenomeno žinomumą XX a., kai skepticizmas ir mokslinis racionalizmas buvo stiprūs. Skirtingai nei ankstesni stigmatikai, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis ar šv. Kotryna Sienietė, Padre Pio gyveno modernioje epochoje, todėl jo stigmos buvo plačiai dokumentuotos, fotografuotos ir tirtos, tapdamos tiltu tarp tradicinio tikėjimo ir šiuolaikinio pasaulio.
Teologinis vertinimas
Katalikų teologai Padre Pio stigmas laiko antgamtiniu ženklu, patvirtinančiu jo artumą Kristui. Jo gyvenimas, pažymėtas malda, Eucharistijos garbinimu ir išpažintimis, rodo evangelinį kvietimą „nešti savo kryžių“ (Mt 16, 24). Popiežius Jonas Paulius II, kuris asmeniškai susitiko su Padre Pio 1947 m., 2002 m. jį kanonizavo, pabrėždamas jo kaip „kančios ir maldos žmogaus“ pavyzdį. Teologai taip pat pabrėžia, kad Pijaus stigmos nebuvo savitikslės, o tarnavo Bažnyčios misijai, atverdamos tūkstančius žmonių širdžių per jo išpažintis ir stebuklus.
Protestantų teologai dažnai skeptiškai vertina stigmų fenomeną, laikydami jį katalikų liaudies religingumo dalimi, galinčia nukreipti dėmesį nuo Šventojo Rašto. Tačiau Padre Pio nuolankumas, pabrėžiantis, kad jis yra „tik Dievo įrankis“, ir jo darbai, tokie kaip ligoninės įkūrimas, atremia šią kritiką.
Filosofinis požiūris
Fenomenologai, tokie kaip Jeanas-Lucas Marionas, Padre Pio stigmas galėtų laikyti „pertekliniais fenomenais“, kurie peržengia racionalų suvokimą ir kviečia susidurti su transcendentiniu. Racionalistai, sekdami Davidu Hume’u, siūlo psichosomatinius ar medicininius paaiškinimus, teigdami, kad stigmos galėjo būti intensyvaus religingumo ar streso pasekmė. Tačiau žaizdų švara, ilgaamžiškumas ir išnykimas po mirties lieka nepaaiškinami mokslu. Padre Pio gyvenimo vaisiai – atsivertimai, stebuklai ir ligoninė – rodo, kad jo patirtys turėjo platesnį poveikį, nei galima redukuoti į psichologiją.
Padre Pio stigmos ir jo šventas gyvenimas padarė jį vienu mylimiausių XX a. šventųjų. Jo išpažintys ir stebuklai pritraukė milijonus piligrimų į San Giovanni Rotondo, kuris tapo antru pagal lankomumą katalikų piligrimystės centru po Vatikano. Tikintieji jį laiko galingu užtarėju, ypač ieškant dvasinės paguodos, gydymo ar atsivertimo. Jo šventė, rugsėjo 23 d., švenčiama visame pasaulyje, o jo relikvijos, įskaitant krauju permirkusias pirštines, yra gerbiamos kaip šventumo ženklas.
Padre Pio populiarumas taip pat lėmė maldos grupių, skirtų jo dvasingumui, įkūrimą. Jo posakis „Melskis, tikėk ir nesijaudink“ tapo įkvėpimu tikintiesiems, susiduriantiems su gyvenimo sunkumais.
Iššūkiai ir kritika
Padre Pio stigmos nebuvo be ginčų. Jo gyvenimo metu Bažnyčia kelis kartus tyrė jo patirtis dėl skepticizmo:
- 1920-aisiais Šventasis Sostas apribojo jo viešą veiklą, įtardamas galimą apgaulę ar psichologinius sutrikimus. Pijus buvo izoliuotas, jam buvo uždrausta viešai aukoti Mišias ar klausytis išpažinčių, tačiau šie apribojimai vėliau buvo panaikinti, nes tyrimai patvirtino jo nuolankumą ir autentiškumą.
- Kai kurie mokslininkai ir Bažnyčios nariai teigė, kad stigmos galėjo būti savižalos ar cheminių medžiagų rezultatas, tačiau medicininiai tyrimai ir jo žaizdų pobūdis šių įtarimų nepatvirtino.
- Komercializacija kelia iššūkių – San Giovanni Rotondo tapo turizmo centru, o Padre Pio atvaizdas ant suvenyrų kartais iškreipia jo dvasinę žinią.
Nepaisant šių iššūkių, Bažnyčia 2002 m. pripažino Padre Pio šventuoju, remdamasi jo dvasiniais vaisiais ir tūkstančiais liudijimų apie jo tarpininkavimą.
Šv. Pijus iš Pietrelčinos, arba Padre Pio, buvo neeilinis XX a. šventasis, kurio atviros stigmos daugiau nei 50 metų liudijo Kristaus kančios slėpinį. Jo žaizdos, nepaaiškinamos mediciniškai dėl jų švaros, ilgaamžiškumo ir išnykimo po mirties, atgaivino stigmų fenomeno žinomumą moderniame pasaulyje. Jo gyvenimas, pažymėtas malda, išpažintimis ir stebuklais, įkvėpė milijonus ieškoti Dievo per Eucharistiją ir atgailą. Teologiškai jo stigmos pabrėžia kryžiaus aukos svarbą, o filosofiškai – žmogaus troškimą susitikti su transcendentiniu. Nepaisant skepticizmo ir komercializacijos, Padre Pio palikimas – San Giovanni Rotondo šventovė, ligoninė ir maldos grupės – ir toliau traukia tikinčiuosius, liudydamas apie gyvą Dievo veikimą per šventuosius.