ŠV. KOTRYNOS SIENIETĖS PADĖKA ŠVČ. TREJYBEI

O amžinoji Dievybe, o amžinoji Trejybe, kuri per sąjungą su dieviškąja prigimtimi suteikei tokią vertę Tavo viengimio Sūnaus Kraujui! Tu, amžinoji Trejybe, esi lyg gili jūra, kurioje kuo labiau ieškau, tuo daugiau randu, o kuo daugiau randu, tuo labiau Tavęs ieškau. Tu pasotini sielą, bet lyg trumpam: pamaitini sielą savojoje bedugnėje, bet ji visuomet lieka alkana ir išbadėjusi, siekianti Tavęs, amžinoji Trejybe, ir trokštanti Tave – šviesą regėti Tavojoje šviesoje.

Ragauju ir Tavo šviesoje bei savo proto šviesa regiu Tavo bedugnę, amžinoji Trejybe, ir Tavo kūrinių grožį. Regėdama save Tavyje, matau, kad esu Tavo atvaizdas, nes Tu, amžinasis Tėve, esi man davęs savosios galios ir išminties. Toji išmintis yra priskiriama Tavo Viengimiui. O Šventoji Dvasia, kylanti iš Tavęs, Tėve, ir Tavojo Sūnaus, davė man valią, kuria ji davė man galią mylėti.

Juk Tu, amžinoji Trejybe, esi kūrėja, o aš – kūrinys. Todėl, Tavo apšviesta, suvokiu, kuo mane padarei atkūrimo darbe, kuris atliktas Tavo viengimio Sūnaus Krauju. Jis yra įsimylėjęs Tavo kūrinio grožį.

O bedugne, o amžinoji Trejybe, o Dievybe, o giliausia jūra! Ką gi galėjai duoti man didesnio, nei save pačią? Tu – ugnis, kuri nuolat liepsnoji ir nesudegi. Tu degi tuo karščiu, kuris teikia meilę sielai. Tu esi ugnis, kuri išsklaido visokį šaltį ir apšviečia protus savo šviesa. Toji šviesa leido ir man pažinti Tavo tiesą.

Tos šviesos atspindyje pažįstu Tave, aukščiausias gėri, gėri virš visų gėrybių, vaisingas, neišsemiamas, neįkainojamas gėri, groži virš visokio grožio, išmintie virš visokios išminties. Juk Tu esi pati išmintis, Tu – angelų maistas, dėl liepsnojančios meilės save davęs žmonėms.

Tu – rūbas, uždengiantis mano nuogumą, Tu maitini mus, išbadėjusius, savo saldybe, nes esi saldi be jokio kartumo. O amžinoji Trejybe!

Skaitykite daugiau..

Šv. Kotryna Sienietė šiuos gilius žodžius užrašė ypatingoje būsenoje, kuri vadinama mistine ekstaze. Ji diktavo savo mintis sekretoriams, dažnai būdama visiškoje tyloje po altoriumi. Įdomu tai, kad ši garsi malba yra jos pagrindinio veikalo Dialogo pabaiga. Kotryna neturėjo jokio oficialaus mokslo, o skaityti ir rašyti išmoko tik vėlyvoje jaunystėje, todėl Bažnyčios istorikai stebisi jos teologine gelme. Ji Švenčiausiąją Trejybę vadino ne šaltu dogminiu terminu, o gyva ugnimi ir asmeniniu namu sielai. Sienietė tikėjo, kad žmogaus širdis yra sukurta begalybei, todėl žemiški daiktai niekada jos visiškai nepatenkina. Šis nuolatinis dvasinis alkis, apie kurį ji kalba, yra didelė dovana, o ne bausmė. Toks alkis skatina žmones nuolat ieškoti gėrio ir artumo su Kūrėju kasdieniame gyvenime. Šventoji taip pat akcentavo, kad kiekvienas žmogus savyje neša Dievo paveikslą, lyg mažu veidrodžiu atskleisdamas Jo galybę ir išmintį. Šis kilnus suvokimas keitė jos kasdienybę, paversdamas paprastus darbus šventa malda. Kotryna mus moko, kad Dievas nėra tolimas stebėtojas, bet artimas draugas, kurio begalinėje jūroje galima plaukti visą gyvenimą ir niekada nepavargti.