Šv. Jono Laterano bazilika (Archibasilica Sanctissimi Salvatoris et Sanctorum Iohannis Baptistae et Iohannis Evangelistae in Laterano), dažniau vadinama tiesiog Laterano bazilika, yra Romos vyskupo – popiežiaus – katedra. Nors daugelis klysta manydami, kad pagrindinė popiežiaus būstinė yra Vatikane, būtent ši bazilika yra oficialus pontifiko sostas (cathedra). Tai viena iš keturių didžiųjų popiežiškųjų bazilikų Romoje ir vienintelė, turinti „arkibazilikos“ (aukščiausiosios bazilikos) titulą. Virš įėjimo iškalta garbės frazė skelbia: Omnium urbis et orbis ecclesiarum mater et caput („Visų miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“).
Istorinės ištakos: Pirmoji krikščionybės bazilika
Šventyklos istorija glaudžiai susijusi su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Sklypas priklausė senovės romėnų Lateranų šeimai, tačiau IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas Didysis jį padovanojo popiežiui Miltiadui. Apie 324 m. čia buvo pašventinta pirmoji bazilika, skirta Išganytojui. Tai buvo pirmasis pastatas Romoje, oficialiai pastatytas krikščionių liturgijai, o ne pritaikytas iš pagonių kulto vietų.
Per savo tūkstantmetę istoriją bazilika išgyveno daugybę negandų: vandalų plėšimus V a., stiprų žemės drebėjimą IX a. bei du niokojančius gaisrus XIV a. Kiekvienas atstatymas paliko savo pėdsaką, tačiau radikaliausią transformaciją bazilika patyrė XVII a., kai popiežius Inocentas X nurodė baroko genijui Francesco Borromini visiškai atnaujinti interjerą ruošiantis jubiliejiniams metams.
Architektūriniai lobiai: Borromini statulos ir fasadas
Dabartinis bazilikos vaizdas yra XVII–XVIII a. architektūros šedevras. Įspūdingą klasicistinį fasadą 1735 m. sukūrė Alessandro Galilei – jo viršuje stovi penkiolika milžiniškų, septynių metrų aukščio skulptūrų, vaizduojančių Kristų, Joną Krikštytoją, Joną Evangelistą ir Bažnyčios tėvus.
- Centrinė nava: Francesco Borromini sukūrė dvylika monumentalių nišų, kuriose stovi dramatiškos, vėlyvojo baroko stiliaus dvylikos apaštalų skulptūros. Virš jų esantys reljefai vaizduoja scenas iš Senojo ir Naujojo Testamento.
- Popiežiaus altorius: Bazilikos centre kyla puošnus gotikinis baldakimas (XIV a.), po kuriuo gali aukoti Mišias tik pats popiežius arba jo specialiai įgaliotas asmuo. Viršutinėje baldakimo dalyje, už auksinių grotelių, saugomos dvi itin brangios relikvijos – apaštalų Petro ir Pauliaus galvų fragmentai.
- Apsidės mozaika: Nors ne kartą restauruota, mozaika išsaugojo senąją simboliką: centre pavaizduotas spindintis Kryžius, virš kurio sklando Šventoji Dvasia, o apačioje teka keturios Rojaus upės, prie kurių troškulį malšina elniai ir avinėliai.
Šventieji laiptai ir krikštykla
Prie bazilikos komplekso šliejasi dar keli neįkainojami objektai:
- Šventieji laiptai (Scala Santa): Pasak tradicijos, tai tie patys laiptai, kuriais Jėzus Kristus kopė į Poncijaus Pilato pretorijų Jeruzalėje. Juos į Romą atgabeno imperatorienė Elena. Piligrimai šiais 28 marmuriniais laiptais, dabar uždengtais medžiu, lipa tik klūpomis, melsdamiesi ir bučiuodami vietas, kur po stiklu matomi Jėzaus kraujo lašai.
- Laterano krikštykla (Battistero Lateranense): Tai viena seniausių krikštyklų pasaulyje, pastatyta aštuonkampio formos. Jos struktūra tapo modeliu krikštykloms visoje Europoje.
Iki 1870 m. visi popiežiai buvo vainikuojami būtent Šv. Jono Laterano bazilikoje, o Laterano rūmai šalia bažnyčios tūkstantį metų (iki popiežių persikėlimo į Avinjoną) buvo pagrindinė pontifikų rezidencija. Šiandien ši bazilika išlieka gyvas priminimas apie krikščionybės pergalę prieš persekiojimus ir nenutrūkstamą Romos Katalikų Bažnyčios istorinę grandinę.