Šv. Jonas Henrikas

Šventasis Jonas Henrikas Niumanas (John Henry Newman, 1801 m. vasario 21 d. – 1890 m. rugpjūčio 11 d.) – viena ryškiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus religinių bei intelektualinių figūrų Anglijoje. Jo gyvenimas buvo paženklintas gilių teologinių ieškojimų, drąsių sprendimų ir nepaprasto intelektualinio indėlio tiek į anglikonų, tiek į katalikų mintį. 2019 m. popiežiaus Pranciškaus kanonizuotas, jis yra pavyzdys sąžiningo tikėjimo kelio ir proto bei tikėjimo dermės siekio.

Jonas Henrikas Newmanas gimė Londone, viduriniosios klasės anglikonų šeimoje. Nuo jaunystės pasižymėjo aštriu protu ir giluminiais religiniais polinkiais. Studijavo Oksfordo universiteto Trejybės koledže (Trinity College), kur pasiekė puikių akademinių rezultatų. 1822 m. tapo Orielo koledžo (Oriel College) nariu (fellow), o 1825 m. buvo įšventintas į Anglikonų Bažnyčios kunigus.

Newmanas tapo viena centrinių figūrų vadinamajame Oksfordo judėjime (taip pat žinomame kaip Traktatų judėjimas, angl. Tractarian Movement), kuris prasidėjo apie 1833 m. Šio judėjimo tikslas buvo atgaivinti Anglikonų Bažnyčioje jos katalikiškąsias šaknis ir paveldą, pabrėžiant sakramentų, liturgijos, Bažnyčios Tėvų mokymo ir apaštalinės įpėdinystės svarbą. Newmanas buvo pagrindinis „Traktatų Šiems Laikams“ (Tracts for the Times) autorius ir redaktorius. Jo pamokslai Šv. Marijos Mergelės universitetinėje bažnyčioje Oksforde pritraukdavo minias ir darė didžiulę įtaką.

Studijuodamas ankstyvosios Bažnyčios istoriją ir Bažnyčios Tėvų raštus, Newmanas vis labiau ėmė abejoti Anglikonų Bažnyčios teiginiu, kad ji yra tikroji katalikiškos ir apaštalinės Bažnyčios tąsa, ir ėmė artėti prie Romos Katalikų Bažnyčios pozicijos. Ypač didelę įtaką jo mąstymui padarė arijonizmo krizės IV amžiuje studijos. Jo garsusis „Traktatas 90“ (1841 m.), kuriame jis teigė, kad Anglikonų Bažnyčios Trisdešimt devyni artikulai gali būti interpretuojami katalikiška dvasia, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir paspartino jo atsiskyrimą nuo Anglikonų Bažnyčios.

1843 m. Newmanas oficialiai atsisakė savo anglikonų kunigo pareigų ir pasitraukė į Litlmoro (Littlemore) kaimelį netoli Oksfordo, kur su bendraminčiais gyveno pusiau vienuolišką gyvenimą. Po ilgų vidinių kovų ir maldų, 1845 m. spalio 9 d. Jonas Henrikas Newmanas buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią.

Newmano atsivertimas sukėlė didelį atgarsį ir buvo skausmingas daugeliui jo draugų bei sekėjų Anglikonų Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčioje jis netrukus buvo įšventintas kunigu (1847 m. Romoje) ir įstojo į Šv. Pilypo Nerio oratorionų kongregaciją. Grįžęs į Angliją, Birmingeme įkūrė pirmąją oratoriją Anglijoje, kuri tapo jo namais ir veiklos centru iki pat mirties.

Jis aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje, buvo vienas iš Katalikų universiteto Dubline (dabar Dublino universiteto koledžas) įkūrėjų ir pirmasis jo rektorius (1854–1858 m.).

1879 m. popiežius Leonas XIII, pripažindamas jo nuopelnus Bažnyčiai ir intelektualinį indėlį, pakėlė Newmaną kardinolu. Tai buvo svarbus jo gyvenimo ir veiklos įvertinimas, ypač turint omenyje, kad anksčiau jis kartais susidurdavo su įtarumu ir nesupratimu kai kurių katalikų sluoksniuose dėl savo praeities ir idėjų.

Mirė 1890 m. rugpjūčio 11 d. Birmingemo oratorijoje.

Jonas Henrikas Newmanas buvo nepaprastai produktyvus rašytojas. Jo darbai apima teologiją, filosofiją, istoriją, švietimą, autobiografiją ir poeziją.

  • „Traktatai Šiems Laikams“ (Tracts for the Times, 1833–1841): Pagrindinis Oksfordo judėjimo leidinys.
  • Arijonai Ketvirtajame Amžiuje“ (Arians of the Fourth Century, 1833): Istorinė studija, padariusi didelę įtaką jo teologiniam mąstymui.
  • „Pamokslai, Sakyti Prieš Oksfordo Universitetą“ (Oxford University Sermons, 1843): Įžvalgūs pamokslai apie tikėjimą ir protą.
  • „Esė apie Krikščioniškosios Doktrinos Vystymąsi“ (An Essay on the Development of Christian Doctrine, 1845): Vienas svarbiausių jo darbų, kuriame jis argumentuoja, kaip krikščioniškosios doktrinos gali teisėtai vystytis laikui bėgant, išlaikydamos savo esmę. Šis darbas buvo rašomas jo atsivertimo į katalikybę išvakarėse.
  • „Apologia Pro Vita Sua“ (Mano Gyvenimo Apologija, 1864): Įspūdinga dvasinė autobiografija, parašyta kaip atsakas į Charleso Kingsley kaltinimus dėl jo nenuoširdumo. Tai vienas garsiausių jo veikalų, atskleidžiantis jo vidinę kelionę į katalikybę.
  • „Tikėjimo Gramatika“ (An Essay in Aid of a Grammar of Assent, 1870): Filosofinis veikalas apie tikėjimo pagrindimą ir proto vaidmenį tikėjime, kuriame jis analizuoja, kaip žmonės pasiekia tikrumą religiniuose klausimuose.
  • „Universiteto Idėja“ (The Idea of a University, 1852, 1858): Klasikinis veikalas apie liberaliojo švietimo tikslus ir prasmę.
  • „Gerontijaus Sapnas“ (The Dream of Gerontius, 1865): Garsi poema apie sielos kelionę po mirties, vėliau paversta oratorija Edwardo Elgaro.

Pagrindinės Mintys ir Idėjos:

  1. Sąžinės Primatas: Newmanas pabrėžė sąžinės, kaip Dievo balso žmoguje, svarbą. Sąžiningas tiesos ieškojimas buvo jo paties gyvenimo varomoji jėga.
  2. Tikėjimo ir Proto Santykis: Jis siekė parodyti, kad tikėjimas ir protas nėra priešiški, o gali ir turi veikti kartu. „Tikėjimo Gramatikoje“ jis tyrinėjo, kaip protas, vaizduotė ir asmeninė patirtis prisideda prie tikėjimo akto.
  3. Doktrinos Vystymasis: Jo teorija apie doktrinos vystymąsi teigė, kad krikščioniškosios tiesos laikui bėgant gali būti giliau suprantamos ir aiškiau formuluojamos, neprarandant pirminės apaštalinės tradicijos tęstinumo.
  4. Liberaliojo Švietimo Idealas: „Universiteto Idėjoje“ Newmanas gynė švietimą, kuris ugdo protą, kritinį mąstymą ir platų akiratį, o ne tik teikia profesinių įgūdžių.
  5. Bažnyčios Svarba: Per visą savo gyvenimą, tiek kaip anglikonas, tiek kaip katalikas, Newmanas giliai suvokė Bažnyčios, kaip Dievo įsteigtos bendruomenės, sakramentų teikėjos ir tiesos saugotojos, reikšmę.

Jono Henriko Newmano įtaka tęsiasi iki šių dienų. Jo raštai tebėra studijuojami teologų, filosofų, istorikų ir literatūros tyrinėtojų. Jo mintys apie sąžinę, tikėjimą, protą ir švietimą yra aktualios ir šiandien.

Šventasis Jonas Henrikas Newmanas yra įkvepiantis pavyzdys intelektualo, kuris drąsiai ir sąžiningai ieškojo tiesos, net jei tai reiškė skausmingus pokyčius ir nesupratimą. Jo gyvenimas liudija, kad tikėjimo kelionė gali būti kupina iššūkių, bet vedama nuoširdaus proto ir atviros širdies, ji veda į gilesnį Dievo ir savęs pažinimą.