Šv. Ignacas Lojola (isp. Ignacio de Loyola, 1491–1556) buvo baskų kilmės kareivis, mistikas ir kunigas, labiausiai žinomas kaip Jėzuitų ordino (Jėzaus Draugijos) įkūrėjas. Jo gyvenimas ir darbai turėjo didžiulę įtaką Katalikų Bažnyčiai, ypač per Kontrreformaciją XVI a. Ignacas sukūrė Dvasines pratybas – sistemingą dvasinio atsinaujinimo vadovą, kuris išlieka aktualus ir šiandien. Jo šventė švenčiama liepos 31 d., o jis laikomas vienu svarbiausių Katalikų Bažnyčios šventųjų, globojančiu dvasines pratybas, kariuomenę ir Jėzuitų ordiną.
Ankstyvieji metai (1491–1521)
Ignacas Lojola gimė 1491 m. spalio 23 d. Lojolos pilyje, Azpeitijoje, Baskų krašte (dabartinė Ispanija). Jis buvo jauniausias iš 13 vaikų turtingoje bajorų šeimoje. Jaunystėje Ignacas svajojo apie riterio šlovę, buvo išsilavinęs, mokėjo šokti, fechtuotis ir gyveno spalvingą dvariškio gyvenimą. Kaip rašo jo biografas Pedro de Ribadeneira: „Ignacas buvo kupinas žemiškų ambicijų, siekė garbės ir šlovės.“
1517 m. jis tapo kareiviu ir tarnavo Navaros vicekaraliui. 1521 m. Pamplonos mūšyje prieš prancūzus Ignacas buvo sunkiai sužeistas – patrankos sviedinys sutraiškė jam koją. Šis įvykis tapo lūžiu jo gyvenime.
Atsivertimas (1521–1523)
Gydydamasis Lojolos pilyje, Ignacas neturėjo prieigos prie riteriškų romanų, todėl skaitė religines knygas, įskaitant Kristaus gyvenimą (aut. Ludolfas iš Saksonijos) ir Auksinę legendą (šventųjų gyvenimų rinkinį). Šios knygos įkvėpė jį apmąstyti savo gyvenimą. Jis pradėjo patirti mistines vizijas ir pajuto vidinį pašaukimą atsisakyti pasaulietinių ambicijų bei sekti Kristumi.
1522 m. Ignacas paliko namus ir keliavo į Montserato vienuolyną, kur atliko išpažintį ir atsisakė savo kario drabužių, tapdamas piligrimu. Vėliau jis gyveno Manresos urve, kur meldėsi, praktikavo asketizmą ir patyrė gilias dvasines įžvalgas. Čia jis pradėjo rašyti Dvasines pratybas – savo dvasinės kelionės vaisių.
Studijos ir draugų būrimas (1524–1537)
Siekdamas tapti kunigu, Ignacas mokėsi Barselonoje, Alkalos ir Salamankos universitetuose, o vėliau – Paryžiaus universitete (1528–1535). Paryžiuje jis susipažino su būsimais Jėzuitų ordino nariais, įskaitant Pranciškų Ksaverą ir Petrą Faberį. 1534 m. rugpjūčio 15 d. Ignacas ir šeši jo draugai Montmartre davė neturto, skaistumo ir piligrimystės į Jeruzalę įžadus.
Jėzuitų ordino įkūrimas (1540)
1537 m. Ignacas buvo įšventintas į kunigus Venecijoje, tačiau dėl karo negalėjo keliauti į Jeruzalę. Vietoj to, jis ir jo draugai nusprendė tarnauti popiežiui. 1540 m. popiežius Paulius III bule Regimini militantis Ecclesiae patvirtino Jėzaus Draugiją, kuri tapo nauju vienuoliniu ordinu, pasižyminčiu klusnumo popiežiui įžadu ir veikla švietimo, misionieriškumo bei Bažnyčios reformos srityse.
Ignacas buvo išrinktas pirmuoju Jėzuitų ordino generolu ir iki mirties 1556 m. vadovavo ordinui iš Romos, plėtodamas jo struktūrą ir misijas. Jis mirė 1556 m. liepos 31 d., palikdamas ordiną, kuris greitai tapo viena įtakingiausių Katalikų Bažnyčios jėgų.
Svarbiausi darbai
- Dvasinės pratybos (Ejercicios Espirituales):
Ignaco šedevras – tai 30 dienų dvasinio atsinaujinimo programa, skirta padėti žmonėms atpažinti Dievo valią per maldą, meditaciją ir savianalizę. Pratybos suskirstytos į keturias „savaites“, nagrinėjančias nuodėmę, Kristaus gyvenimą, kančią ir prisikėlimą. Jos pabrėžia „dvasių skyrimą“ – gebėjimą atskirti geras ir blogas įtakas. Kaip Ignacas rašė: „Pratybų tikslas yra surasti Dievo valią ir jai atsiduoti.“ Šios pratybos tapo esminiu Jėzuitų dvasingumo ir Katalikų Bažnyčios dvasinio gyvenimo elementu. - Jėzuitų ordino įkūrimas:
Jėzaus Draugija, įkurta 1540 m., buvo unikali savo lankstumu, intelektualiniu rigorizmu ir misionieriška veikla. Jėzuitai steigė mokyklas, universitetus (pvz., Romos kolegiją, vėliau tapusią Grigaliaus universitetu) ir vykdė misijas Azijoje, Afrikoje bei Amerikoje. Jie atliko svarbų vaidmenį Kontrreformacijoje, Tridento susirinkime ir kovoje su protestantizmu. - Kanonų teisės ir švietimo reforma:
Ignacas pabrėžė švietimo svarbą, todėl jėzuitai tapo pirmaujančiais Europos edukatoriais. Jų mokyklos formavo katalikų elitą, o Ignaco organizaciniai gebėjimai padėjo standartizuoti ordino veiklą.
Kontrreformacija
Ignacas gyveno Reformacijos ir Bažnyčios krizės laikotarpiu. Jėzuitų ordinas tapo pagrindine Kontrreformacijos jėga, stiprindamas katalikų tikėjimą per švietimą, misijas ir teologinius debatus. Jėzuitai, tokie kaip Petras Kanizijus, atkūrė katalikybę Vokietijoje, o Pranciškus Ksaveras skleidė tikėjimą Indijoje, Japonijoje ir Kinijoje. Ignaco darbas padėjo Bažnyčiai atsinaujinti ir atsispirti protestantizmo plėtrai.
Dvasinis palikimas
Ignaco Dvasinės pratybos turėjo ilgalaikę įtaką krikščioniškam dvasingumui. Jos įkvėpė ne tik jėzuitus, bet ir kitus vienuolinius ordinus bei pasauliečius, ieškančius gilesnio santykio su Dievu. Ignaco metodas, pabrėžiantis asmeninę refleksiją ir sprendimų priėmimą pagal Dievo valią, išlieka aktualus ir šiuolaikiniame pasaulyje.
Istorikas John W. O’Malley knygoje The First Jesuits teigia: „Ignacas Lojola sukūrė ne tik ordiną, bet ir naują krikščioniško gyvenimo būdą, kuriame dvasingumas ir veiksmas eina koja kojon.“
Kritika ir kontroversijos
Ignacas ir jėzuitai ne visada buvo visuotinai pripažinti. Protestantai juos laikė Bažnyčios „kariais“, o kai kurie katalikai kritikavo jų lankstumą ir tariamą politinį kišimąsi. XVIII a. jėzuitų ordinas buvo uždraustas keliose šalyse ir net panaikintas popiežiaus (1773 m.), tačiau 1814 m. atkurta. Ignaco slaptumo ir klusnumo popiežiui akcentas kartais kėlė įtarimų, tačiau jo darbai galiausiai buvo pripažinti kaip esminiai Bažnyčios atsinaujinimui.