Sura Ṭā-Hā

Korano 20-oji sura „Ṭā-Hā” yra viena iš gražiausių ir dramatiškiausių mekiškų surų, sudaryta iš 135 eilučių. Ji prasideda tomis pačiomis mistinėmis raidėmis „طه” (Ṭā-Hā), kurios kelia klausimų jau nuo pirmo žvilgsnio. Tradicija sako, kad kai pranašas Mahometas pirmą kartą išgirdo šią surą, jis paklausė: „Kas yra Ṭā-Hā?” Angelas Gabrielius atsakė: „Tu esi Ṭā-Hā” – tai reiškia, kad sura skirta pačiam pranašui, jo misijai ir žmonijos vadziui.

Ši sura parašyta ankstyvaisiais pranašystės metais, kai Mahometas dar buvo mažos bendruomenės vadas Mekkoje, apsuptas priešiškų politeistų. Ji kalba ne tik apie pranašą, bet ir apie kitus Dievo išrinktus žmones – Mozę, Adamo kritimą, ateities pažadus. „Ṭā-Hā” yra tarsi istorijų rinkinys, skirtas stiprinti tikėjimą sunkiu metu.

Daugiausia vietos užima Mozės istorija – daugiau nei pusė suros. Ji prasideda tuo, kaip Mozė eina prie ugnies Tuvoje dykumoje. Jo žmona sako: „Eik ten, gal rasime šilumos”. Mozė pamato degantį krūmą, kuris nedega. Kai priėjo arčiau, išgirsta balsą: „Aš esu tavo Viešpats. Išsinerk sandalus – tu šventoje vietoje”. Tai pirmasis Dievo apreiškimas Mozei. Angelas liepia jam eiti pas firgoną, kuris laikė izraelitus vergais. Mozė bijo: „Mano liežuvis strigo nuo vaikystės”. Bet Dievas pažada: „Mes tau parodysime ženklus. Tavo ranka taps balta be ligos, lazda taps gyvate”.

Šioje istorijoje daug dramatiškų momentų. Firgonas sušaukia burtininkus iš viso pasaulio. Jie meta virves ir lazdas, kurios juda kaip gyvatės. Žmonės šaukia: „Jis kerėtojas!” Bet kai Mozė meta savo lazdą, ji praryja visas kitas. Burtininkai supranta, kad tai ne magija, o Dievo galia. Jie klūpčioja ir sako: „Mes tikime tuo, kuris yra Mozės Viešpats!” Firgonas įtūžta: „Jūs patikėjote prieš mane? Aš jus nukirsiu rankas ir kojas iš skirtingų pusių!”

„Ṭā-Hā” ne tik pasakoja istoriją – ji moko pamokų. Pirmiausia apie baimę. Mozė bijojo, bet Dievas pasakė: „Nebijok. Aš su tavimi”. Antra – apie ženklus. Dievas visada duoda požymius, bet žmonės juos ignoruoja. Trečia – apie tikėjimo kainą. Burtininkai žinojo, kad patikėjus mirs, bet pasirinko tiesą.

Sura taip pat pasakoja apie Adomo sukūrimą ir kritimą. Dievas formuoja Adamą iš molio, įpūčia dvasią. Angelai lenkiasi prieš jį, išskyrus Iblisą, kuris sako: „Aš geresnis už jį”. Dievas išvaro Iblisą, bet duoda jam laiko iki Teismo dienos. Adamas ir Ieva patenka į rojų, bet Šėtonas juos sugundo valgyti draudžiamą vaisių. Jie nusideda, bet Dievas atleidžia, kai jie gailisi: „Mūsų Viešpatie! Mes nusikaltome sau patys. Jei neatleisi mums, būsime iš nuostabiųjų”.

Ši istorija svarbi, nes rodo Dievo gailestingumą. Net sunkiausi nusikaltimai gali būti atleisti, jei yra nuoširdus atgailos. „Ṭā-Hā” pabrėžia: Dievas nėra tolimas teisėjas – Jis girdi kiekvieną maldą.

Kalbinis grožis tiesiog stebina. Arabų kalba čia kaip muzika. Kai Mozė girdi Dievo balsą iš krūmo, žodžiai skamba lėtai, iškilmingai: „Innī ana Rabbuka” – „Aš esu tavo Viešpats”. Kai burtininkai patikėja, jų žodžiai greiti, kupini džiaugsmo: „Āmannā birabbi Hārūna wa Mūsā!” – „Mes tikime Hārūno ir Mozės Viešpačiu!” Ritmas keičiasi pagal emocijas.

Sura turi ir profetinių elementų. Ji kalba apie ateitį: „Mes tau parodysime, kaip viskas vyksta”. Mekkoje, kai musulmonai buvo silpni, „Ṭā-Hā” žadėjo pergalę. Vėliau, Medinoje, ji prisiminė, kaip Mozė nugalėjo firgoną. Tai buvo priminimas: kančia laikina, tiesa nugalės.

Musulmonų tradicijoje „Ṭā-Hā” turi ypatingą vietą. Ji skaitoma kasdieninėse maldose, ypač Fajro. Sakoma, kad kas skaito šią surą, Dievas palengvina jo gyvenimo sunkumus. Ji taip pat skaitoma vaikams – padeda mokytis Korano. Pranašas sakė: „Kas moko vaiką Ṭā-Hā, tas išlaisvina jį iš pragarų ugnies”.

Liturginis jos naudojimas labai platus. Kai žmogus serga, skaitoma „Ṭā-Hā”, nes joje daug gydančių žodžių. Kai yra baimė prieš kelionę, skaitoma Mozės istorija – „Nebijok, Aš su tavimi”. Net karo metu kariai skaitydavo šią surą prieš mūšį.

Šiuolaikiniame pasaulyje „Ṭā-Hā” kalba apie lyderystę. Mozė buvo paprastas žmogus, kuris tapo didžiu pranašu. Jis turėjo trūkumų – strigo liežuvis, bijojo kalbėti prieš firgoną. Bet Dievas pasirinko jį, nes jis buvo nuoširdus. Tai pamoka vadovams: svarbiau būti doram, nei tobulam.

Sura taip pat kalba apie išsilavinimą. Firgonas buvo išsilavinęs, turėjo išmintingų patarėjų, bet buvo aklas tiesai. Burtininkai buvo profesionalai, bet atpažino Dievo ženklą. Žinios be tikėjimo – tuščios.

„Ṭā-Hā” baigiasi perspėjimu netikintiesiems ir pažadu tikintiesiems. Ji kalba apie Teismo dieną, kai kiekvienas pamatys savo darbus. Bet svarbiausia – jos esmė: Dievas niekada neapleidžia savo tarnų. Mozė jautėsi vienišas dykumoje, bet Dievas buvo šalia. Adamas jautėsi kaltas rojuje, bet Dievas atleido. Pranašas jautėsi silpnas Mekkoje, bet sura pasakė: „Tu esi Ṭā-Hā” – tu esi pasirinktas.

Ṭā-Hā

  1. Tā-Hā. [Šios raidės yra vienas iš Korano stebuklų, ir niekas, išskyrus Allahą, nežino jų prasmės.]
  2. Mes neatsiuntėme Korano tau (o Muhammadai), kad sukeltume tau vargą,
  3. Bet tik kaip priminimą tiems, kurie bijo (Allaho).
  4. Apreiškimas iš To (Allaho), kuris sukūrė žemę ir aukštus dangus.
  5. Gailestingasis (Allah) užėmė Sostą (Jam derančiu būdu).
  6. Jam priklauso viskas, kas yra danguje ir kas yra žemėje, ir kas yra tarp jų, ir kas yra po dirvožemiu.
  7. Ir jei tu (o Muhammadai) kalbėsi garsiai, Jis tikrai žino paslaptį ir tai, kas dar labiau paslėpta.
  8. Allah! Nėra dievo, išskyrus Jį! Jam priklauso gražiausi vardai.
  9. Ar atėjo tau pasakojimas apie Musą (Mozę)?
  10. Kai jis pamatė ugnį, jis pasakė savo šeimai: „Palaukite! Iš tiesų, aš pamačiau ugnį, galbūt atnešiu jums degančią žariją iš jos arba rasiu ten vadovavimą.“
  11. Kai jis priėjo prie jos (ugnies), jis buvo pašauktas vardu: „O Musa (Moze)!“
  12. „Iš tiesų! Aš esu tavo Viešpats! Tad nusiauk savo sandalus – tu esi šventoje slėnio vietoje, Tuwa.“
  13. „Ir Aš išsirinkau tave. Tad klausykis to, kas tau įkvėpta.“
  14. „Iš tiesų! Aš esu Allah! Nėra dievo, išskyrus Mane, tad garbink Mane ir atlik maldą Mano prisiminimui.“
  15. „Iš tiesų, Valanda ateina, ir Mano valia yra laikyti ją paslėptą, kad kiekvienas žmogus būtų atlygintas už tai, ko siekia.“
  16. „Todėl neleisk tam, kuris netiki ja (Prisikėlimo diena, Atsiskaitymu, Rojumi ir Pragaru), bet seka savo geidulius, nukreipti tave nuo jos, kad nepražūtum.“
  17. „Ir kas tai yra tavo dešinėje rankoje, o Musa (Moze)?“
  18. Jis pasakė: „Tai mano lazda, į kurią remiuosi, ja numušinėju šakas savo avims, ir turiu kitų panaudojimų.“
  19. (Allah) pasakė: „Mesk ją žemyn, o Musa (Moze)!“
  20. Jis ją metė, ir štai! Ji buvo gyvatė, greitai judanti.
  21. Allah pasakė: „Paimk ją ir nebijok – Mes sugrąžinsime ją į buvusią būseną.“
  22. „Ir pridėk savo (dešinę) ranką prie šono – ji išeis balta ir švytinti, be jokios ligos, kaip dar vienas ženklas.“
  23. „Kad parodytume tau kai kuriuos iš Mūsų didžiųjų ženklų.“
  24. „Eik pas Faraoną! Iš tiesų, jis peržengė visas ribas netikėjime ir nepaklusnumu, elgdamasis išdidžiai ir tironiškai.“
  25. Musa (Mozė) pasakė: „O mano Viešpatie! Atverk man krūtinę (suteik pasitikėjimą, ramybę ir drąsą).“
  26. „Ir palengvink man užduotį.“
  27. „Ir atlaisvink mazgą nuo mano liežuvio (pašalink kalbos trūkumą).“
  28. „Kad jie suprastų mano kalbą.“
  29. „Ir paskirk man pagalbininką iš mano šeimos.“
  30. „Haruną (Aaroną), mano brolį.“
  31. „Sustiprink mane juo.“
  32. „Ir leisk jam dalintis mano užduotimi (perteikti Allaho žinią ir pranašystę).“
  33. „Kad galėtume daug šlovinti Tave.“
  34. „Ir daug prisiminti Tave.“
  35. „Iš tiesų, Tu visada mus matai.“
  36. Allah pasakė: „Tavo prašymas išpildytas, o Musa!“
  37. „Ir tikrai Mes jau anksčiau tau suteikėme malonę.“
  38. „Kai Mes įkvėpėme tavo motinai tai, ką įkvėpėme.“
  39. „Sakydami: ‘Padėk jį (vaiką) į dėžę ir įmesk į upę (Nilą), tada upė išneš jį į krantą, kur jį paims Mano priešas ir jo priešas.’ Ir Aš pripildžiau tave Meile iš Manęs, kad būtum užaugintas Mano akivaizdoje.“
  40. „Kai tavo sesuo nuėjo ir pasakė: ‘Ar parodyti jums, kas galėtų jį žindyti?’ Taip Mes sugrąžinome tave tavo motinai, kad ji nurimtų ir neliūdėtų. Tu nužudei žmogų, bet Mes išgelbėjome tave nuo didelės nelaimės ir išbandėme sunkiausiu išbandymu. Tu praleidai keletą metų Madyano (Midjano) žmonių tarpe. Tada atėjai čia pagal nustatytą laiką, kurį Aš tau paskyriau, o Musa!“
  41. „Ir Aš pasirinkau tave Sau.“
  42. „Eik tu ir tavo brolis su Mano ženklais, ir neatsipalaiduokite, nebūkite silpni Mano prisiminime.“
  43. „Eikite abu pas Faraoną – iš tiesų, jis peržengė visas ribas netikėjime ir nepaklusnumu, elgdamasis išdidžiai ir tironiškai.“
  44. „Kalbėkite jam švelniai – galbūt jis priims pamokymą arba bijos Allaho.“
  45. Jie pasakė: „Mūsų Viešpatie! Iš tiesų, mes bijome, kad jis paskubės mus nubausti arba peržengs visas ribas prieš mus.“
  46. Jis (Allah) pasakė: „Nebijokite – iš tiesų, Aš esu su jumis abiem, girdintis ir matantis.“
  47. „Eikite abu pas jį ir sakykite: ‘Iš tiesų, mes esame jūsų Viešpaties pasiuntiniai. Tad leisk Izraelio vaikams eiti su mumis ir nekankink jų. Iš tiesų, mes atėjome su ženklu iš jūsų Viešpaties! Ir ramybė bus tam, kuris seka vadovavimą.’“
  48. „Iš tiesų, mums buvo apreikšta, kad bausmė bus tam, kuris neigia ir nusigręžia.“
  49. Faraonas pasakė: „Kas gi yra jūsų Viešpats, o Musa?“
  50. Musa pasakė: „Mūsų Viešpats yra Tas, kuris davė kiekvienam daiktui jo formą ir prigimtį, o paskui jį nukreipė.“
  51. Faraonas pasakė: „O kas su ankstesnėmis kartomis?“
  52. Musa pasakė: „Žinojimas apie jas yra pas mano Viešpatį, Knygoje. Mano Viešpats nei nežino, nei pamiršta.“
  53. Jis padarė žemę jums kaip patiesą, joje atvėrė kelius ir takus, ir iš dangaus nuleido vandenį. Ir Mes iš jo išauginome įvairią augmeniją.
  54. Valgykite ir ganykite savo gyvulius. Iš tiesų, čia yra ženklai supratingiems žmonėms.
  55. Iš jos (žemės) Mes jus sukūrėme, į ją sugrąžinsime, ir iš jos vėl jus išvesime.
  56. Ir tikrai Mes parodėme jam (Faraonui) visus Mūsų ženklus, bet jis neigė ir atsisakė.
  57. Jis pasakė: „Ar tu atėjai mus išvaryti iš mūsų žemės savo magija, o Musa?“
  58. „Mes galime parodyti tokią pat magiją. Tad paskirk susitikimą tarp mūsų ir tavęs, kurio nei mes, nei tu nepraleistume, atviroje vietoje, kad visi galėtų matyti.“
  59. Musa pasakė: „Susitikimas bus šventės dieną, ir tegul žmonės susirenka, kai saulė pakils.“
  60. Tad Faraonas pasitraukė, sugalvojo savo klastą ir sugrįžo.
  61. Musa jiems pasakė: „Vargas jums! Nesugalvokite melo prieš Allahą, kad Jis jūsų visiškai nesunaikintų bausme. Iš tiesų, tas, kuris sugalvoja melą prieš Allahą, patirs pralaimėjimą.“
  62. Tada jie tarėsi tarpusavyje, ką daryti, ir laikė savo kalbą paslaptyje.
  63. Jie sakė: „Iš tiesų, tai du burtininkai. Jų tikslas – išvaryti jus iš jūsų žemės magija ir nugalėti jūsų vadus bei kilminguosius.“
  64. „Tad sugalvokite savo klastą ir sustokite eilėje. Kas šiandien nugalės, tas tikrai bus sėkmingas.“
  65. Jie sakė: „O Musa! Ar tu mesi pirmas, ar mes būsime pirmieji?“
  66. Musa pasakė: „Ne, meskite jūs pirmi!“ Ir štai – jų virvės ir lazdos, per jų magiją, pasirodė jam lyg greitai judančios.
  67. Musa pajuto baimę savyje.
  68. Mes (Allah) pasakėme: „Nebijok! Iš tiesų, tu turėsi viršenybę.“
  69. „Ir mesk tai, kas yra tavo dešinėje rankoje! Tai prarys tai, ką jie sukūrė. Iš tiesų, tai, ką jie sukūrė, yra tik burtininko triukas, ir burtininkas niekada nebus sėkmingas, kad ir kokią meistrystę pasiektų.“
  70. Burtininkai puolė kniūbsčiomis ir pasakė: „Mes tikime Viešpatį Haruno ir Musos.“
  71. Faraonas pasakė: „Ar tikite juo (Musa) prieš man duodant leidimą? Iš tiesų, jis yra jūsų vadas, kuris jus išmokė magijos. Tad tikrai nukirsdinsiu jums rankas ir kojas priešingose pusėse, ir tikrai jus nukryžiuosiu ant datulių kamienų, ir jūs tikrai sužinosite, kuris iš mūsų (aš ar Musos Viešpats – Allahas) gali duoti sunkesnę ir labiau trunkančią bausmę.“
  72. Jie pasakė: „Mes teikiame pirmenybę ne tau, bet aiškiems ženklams, kurie pasiekė mus, ir Jam (Allahui), kuris mus sukūrė. Tad skelbk, ką nori skelbti – tu gali skelbti tik apie šio pasaulio gyvenimą.“
  73. „Iš tiesų, mes patikėjome savo Viešpatį, kad Jis atleistų mums mūsų klaidas ir magiją, kuriai tu mus privertei. Ir Allahas yra geresnis atlygio atžvilgiu nei tavo atlygis, ir Jo bausmė labiau trunkanti nei tavo bausmė.“
  74. Iš tiesų, kas ateina pas savo Viešpatį kaip nusikaltėlis (stabmeldys, netikintis, nusidėjėlis), tam tikrai bus pragaras – ten jis nei mirs, nei gyvens.
  75. Bet kas ateina pas Jį (Allahą) kaip tikintysis ir daręs gerus darbus, tam bus aukšti laipsniai (pomirtiniame gyvenime).
  76. Edeno rojus – amžinosios sodų buveinės, po kuriomis teka upės, kur jie gyvens amžinai. Tai yra atlygis tiems, kurie apsivalo (susilaiko nuo nuodėmių ir daro tai, ką Allahas įsakė).
  77. Ir tikrai Mes įkvėpėme Musą (sakydami): „Keliauok naktį su Mano tarnais ir padaryk jiems sausą kelią jūroje, nebijodamas būti pasivytas Faraono ir nebijodamas paskęsti.“
  78. Tada Faraonas su savo kariuomene juos persekiojo, bet jūros vanduo juos visiškai užliejo ir prarijo.
  79. Ir Faraonas suklaidino savo žmones, ir jis jų nevedė teisingu keliu.
  80. O Izraelio vaikai! Mes išgelbėjome jus nuo jūsų priešo, ir sudarėme su jumis sandorą kalno dešinėje pusėje, ir nuleidome jums maną ir putpeles.
  81. (Sakydami): „Valgykite iš gerų ir leistinų dalykų, kuriais Mes jus aprūpinome, ir nedarykite neteisybės, kad ant jūsų teisingai nenusileistų Mano rūstybė. O ant kurio nusileidžia Mano rūstybė, tas tikrai pražūsta.“
  82. Ir iš tiesų, Aš tikrai atleidžiu tam, kuris atgailauja, tiki (Mano vienumu, nepriskiria nieko garbinime prie Manęs), daro gerus darbus ir išlieka juose pastovus iki mirties.
  83. „Ir kas paskatino tave paskubėti nuo savo žmonių, o Musa?“
  84. Jis pasakė: „Jie yra arti mano pėdsakų, o aš paskubėjau pas Tave, o mano Viešpatie, kad Tu būtum patenkintas.“
  85. Allah pasakė: „Iš tiesų, Mes išbandėme tavo žmones tau nesant, ir As-Samiris juos suklaidino.“
  86. Tada Musa sugrįžo pas savo žmones piktas ir liūdnas. Jis pasakė: „O mano žmonės! Ar jūsų Viešpats jums nedavė gražaus pažado? Ar pažadas jums pasirodė per ilgas? Ar jūs norėjote, kad ant jūsų nusileistų Viešpaties rūstybė, todėl sulaužėte pažadą man (netikėdami Allahu ir garbindami veršį)?“
  87. Jie pasakė: „Mes nesulaužėme pažado tau savo noru, bet buvome priversti nešti Faraono žmonių papuošalus, tada juos įmetėme (į ugnį), ir tai buvo As-Samirio pasiūlymas.“
  88. Tada jis iš ugnies jiems ištraukė veršio statulą, kuri atrodė bliaunanti. Jie pasakė: „Tai yra jūsų dievas ir Musos dievas, bet Musa pamiršo (savo dievą).“
  89. Ar jie nematė, kad jis negalėjo jiems atsakyti nė žodžio ir neturėjo galios nei pakenkti, nei padaryti jiems gero?
  90. Ir Harunas tikrai jiems buvo sakęs anksčiau: „O mano žmonės! Jūs esate išbandomi šiuo dalyku, ir iš tiesų, jūsų Viešpats yra Gailestingasis. Tad sekite mane ir pakluskite mano įsakymui.“
  91. Jie pasakė: „Mes nenustosime jo garbinti (veršio), kol Musa negrįš pas mus.“
  92. Musa pasakė: „O Harunai! Kas tave sustabdė, kai pamatėi juos paklystančius?“
  93. „Kad tu nesekei manęs (pagal mano patarimą)? Ar tu nepaklusai mano įsakymui?“
  94. Harunas pasakė: „O mano motinos sūnau! Negriebk man už barzdos ir galvos! Iš tiesų, aš bijojau, kad tu pasakysi: ‘Tu sukėlei susiskaldymą tarp Izraelio vaikų ir negerbei mano žodžio.’“
  95. Musa pasakė: „Ir kas tau yra, o Samiri? (Kodėl tu taip padarei?)“
  96. Samiris pasakė: „Aš pamačiau tai, ko jie nematė, tad paėmiau saują dulkių iš pasiuntinio [Džibrailo (Gabrieliaus) žirgo] pėdsako ir įmečiau ją [į ugnį, kur buvo įmesti Faraono žmonių papuošalai, arba į veršį]. Taip mano vidus man pasiūlė.“
  97. Musa pasakė: „Tad pasitrauk! Ir iš tiesų, tavo bausmė šiame gyvenime bus tokia, kad tu sakysi: ‘Nelieskite manęs’ (t. y. gyvensi vienas, ištremtas nuo žmonių); o ateičiai tu turi pažadą, kuris neišvengiamai įvyks. Ir pažvelk į savo dievą, kuriam tu buvai atsidavęs – Mes tikrai jį sudeginsime ir išbarstysime jo daleles jūroje.“
  98. Tavo Dievas yra tik Allahas, Vienintelis (nėra dievo, išskyrus Jį). Jis turi pilną žinojimą apie viską.
  99. Taip Mes pasakojame tau (o Muhammadai) dalį to, kas įvyko anksčiau. Ir tikrai Mes davėme tau iš Mūsų priminimą (šį Koraną).
  100. Kas nusigręžia nuo jo (Korano), iš tiesų, jie neš sunkų naštą (nuodėmių) Prisikėlimo dieną.
  101. Jie gyvens tame (Pragare), ir tikrai bloga bus ta našta jiems Prisikėlimo dieną.
  102. Tą dieną, kai bus pūstas trimitas (antrą kartą), Mes surinksime nusikaltėlius (stabmeldžius, nusidėjėlius, netikinčiuosius) mėlynakius, juodais veidais.
  103. Jie šnabždės vieni kitiems: „Jūs nebuvote ilgiau kaip dešimt dienų.“
  104. Mes gerai žinome, ką jie sakys, kai geriausias iš jų žinojimu ir išmintimi pasakys: „Jūs nebuvote ilgiau kaip vieną dieną.“
  105. Ir jie klausia tavęs apie kalnus. Sakyk: „Mano Viešpats juos susprogdins ir išsklaidys kaip dulkių daleles.“
  106. „Tada Jis paliks juos kaip lygų, glotnų paviršių.“
  107. „Tu nematysi ten nieko kreivo ar išlenkto.“
  108. Tą dieną žmonija seks griežtai Allaho šauklio balsą, be nukrypimų į šoną. Ir visos balsai bus nutilę Gailestingajam, ir nieko negirdėsi, tik tylų jų žingsnių garsą.
  109. Tą dieną nepadės jokia užtarimo malda, išskyrus tą, kuriai Gailestingasis suteikė leidimą ir kurios žodis Jam priimtinas.
  110. Jis (Allahas) žino, kas jiems nutinka šiame pasaulyje ir kas nutiks pomirtiniame, o jie niekada neapims nieko iš Jo žinojimo.
  111. Ir visos veidai bus nusižeminę prieš Allahą, Amžinai Gyvąjį, Tą, kuris palaiko ir saugo viską, kas egzistuoja. Ir tas, kuris nešė neteisybės naštą (netikėjo, priskyrė partnerius, darė nuodėmes), tikrai patirs visišką pralaimėjimą tą dieną.
  112. O tas, kuris daro teisingus darbus, būdamas tikintis, tam nebus baimės dėl neteisybės ar atlygio sumažinimo.
  113. Taip Mes nuleidome jį kaip Koraną arabų kalba ir išsamiai paaiškinome jame perspėjimus, kad jie bijotų Allaho arba kad tai suteiktų jiems pamoką.
  114. Tad Allahas, Tikrasis Karalius, tebūna aukščiau visko. Ir neskubėk (o Muhammadai) su Koranu, kol jo apreiškimas tau nebus pilnai užbaigtas, ir sakyk: „Mano Viešpatie! Padidink mano žinojimą.“
  115. Ir tikrai Mes sudarėme sandorą su Adomu anksčiau, bet jis pamiršo, ir Mes neradome jame tvirtos valios.
  116. Ir prisimink, kai Mes pasakėme angelams: „Pagarbiai nusilenkite Adomui.“ Jie visi nusilenkė, išskyrus Iblisą (Šėtoną), kuris atsisakė.
  117. Tada Mes pasakėme: „O Adomai! Iš tiesų, tai yra tavo ir tavo žmonos priešas. Tad neleisk jam išvaryti jūsų iš Rojaus, kad nepatirtumėte kančios.“
  118. Iš tiesų, tu turi pažadą iš Mūsų, kad ten nebūsi alkanas ir nenuogas.
  119. Ir tu nepatirsi troškulio, nei saulės kaitros.
  120. Tada Šėtonas jam sušnibždėjo, sakydamas: „O Adomai! Ar noriu tau parodyti Amžinybės Medį ir karalystę, kuri niekada neišnyks?“
  121. Tada jie abu valgė iš medžio, ir jiems atsivėrė jų nuogumas, ir jie pradėjo dengti save Rojaus lapais. Taip Adomas nepakluso savo Viešpačiui ir paklydo.
  122. Tada jo Viešpats jį pasirinko, atsigręžė į jį su atleidimu ir suteikė jam vadovavimą.
  123. Allahas pasakė: „Leiskitės žemyn (iš Rojaus į žemę), abu kartu – kai kurie iš jūsų bus vieni kitiems priešai. Ir jei ateis jums vadovavimas iš Manęs, tai kas seks Mano vadovavimą, tas nepaklys ir nepatirs kančios.“
  124. „Bet kas nusigręžia nuo Mano priminimo (Korano), tam tikrai bus sunkus gyvenimas, ir Mes prikelsime jį aklą Prisikėlimo dieną.“
  125. Jis sakys: „O mano Viešpatie! Kodėl prikėlei mane aklą, kai anksčiau turėjau regėjimą?“
  126. Allahas pasakys: „Taip, Mūsų ženklai atėjo pas tave, bet tu juos ignoravai, todėl šią dieną tu būsi ignoruojamas (Pragare, toli nuo Allaho gailestingumo).“
  127. Taip Mes atlyginsime tam, kuris peržengia ribas, nepaklūsta savo Viešpačiui, netiki Jo pasiuntiniais ir Jo apreikštomis knygomis. O pomirtinė bausmė yra daug sunkesnė ir labiau trunkanti.
  128. Ar jiems nėra pamoka, kiek daug kartų Mes sunaikinome ankstesnes kartas, kurių buveinėse jie dabar vaikšto? Iš tiesų, čia yra ženklai supratingiems žmonėms.
  129. Ir jei nebūtų Žodžio, kuris jau iš anksto išėjo iš tavo Viešpaties, ir nustatyto laiko, jų bausmė tikrai būtų atėjusi (šiame pasaulyje).
  130. Tad būk kantrus (o Muhammadai) dėl to, ką jie sako, ir šlovink savo Viešpatį prieš saulės patekėjimą ir prieš jos nusileidimą, ir dalį nakties, ir dienos kraštuose (tai nuoroda į penkias privalomas maldas), kad būtum patenkintas atlygiu, kurį Allahas tau duos.
  131. Ir nenukreipk savo akių geiduliu į tai, ką Mes davėme įvairioms jų grupėms mėgautis – pasaulio gyvenimo spindesį, kad juos išbandytume. Bet tavo Viešpaties aprūpinimas yra geresnis ir labiau trunkantis.
  132. Ir įsakyk savo šeimai atlikti maldą, ir būk kantrus ją atlikdamas. Mes neprašome iš tavęs aprūpinimo – Mes aprūpiname jus. O geras galas (Rojus) yra dievobaimiesiems.
  133. Jie sako: „Kodėl jis neatneša mums ženklo iš savo Viešpaties?“ Ar jiems neatėjo įrodymas iš ankstesnių raštų (Toros, Evangelijos), apie pranašo Muhammado atėjimą?
  134. Ir jei Mes būtume juos sunaikinę bausme prieš šį (pasiuntinį ir Koraną), jie tikrai būtų sakę: „Mūsų Viešpatie! Jei tik būtum atsiuntęs mums pasiuntinį, mes tikrai būtume sekę Tavo ženklais, prieš mums patiriant pažeminimą ir gėdą.“
  135. Sakyk (o Muhammadai): „Kiekvienas laukia – tad laukite ir jūs, ir jūs sužinosite, kas yra ant Tiesaus ir Lygio Kelio (Allaho religijos), ir kas yra tie, kurie leidžiasi būti vedami teisingu keliu.“