Sad (arba Sād, arab. ص) – 38-oji Korano sura, priklauso Mekos laikotarpiui, turi 88 ajatus. Pavadinimas – tik viena paslaptinga raidė „ṣād“ pačioje pradžioje, kaip ir keliose kitose suruose (pvz., Alif-Lam-Mim). Korane tokių „atskirų raidžių“ yra 14 surų pradžioje, ir iki šiol niekas tiksliai nežino, ką jos reiškia – gal Dievo iššūkis arabams sukurti panašų tekstą, gal raidžių skaičiaus stebuklas, gal tiesiog mistinis ženklas. Bet sura prasideda būtent ja: „Sād. Prisiekiu Koranų, kuris primena…“
Pagrindinė tema – pranašų kantrybė ir netikinčiųjų bausmė. Mahometui buvo sunku: mekiečiai juokėsi iš jo, vadino melagiu, sakė, kad jei Dievas tikras, tai kodėl neatėjo angelai ar stebuklai. Sad sura tarsi paguodžia pranašą: „Mes žinome, kad tau suspaudžia krūtinę dėl to, ką jie kalba“ (26 ajatas). Paskui eina trys didelės istorijos apie pranašus, kurie patyrė tą patį:
- Dovydas (Dawood) – naktį meldžiasi, kalnai ir paukščiai kartu su juo gieda Dievui. Vieną kartą nuteisė bylą neteisingai, bet greitai atsiprašė ir puolė ant žemės. Dievas jam atleido ir davė karalystę bei išmintį.
- Saliamonas (Sulayman) – jam paklūsta vėjas, džinai ir net skruzdėlės. Vieną dieną arklys jį taip užbūrė, kad praleido popietinę maldą – Saliamonas supyko ir nurėžė arkliams kojas bei kaklus (keista vieta, kurią komentatoriai aiškina įvairiai). Paskui Dievas išbando jį „kūnu ant sostinės“ – gal mirusiu kūdikiu, gal liga – ir Saliamonas vėl atsigręžia į Dievą.
- Jobas (Ayyub) – kenčia baisią ligą, praranda turtus ir vaikus, bet niekada nesiskundžia Dievu. Galiausiai šaukiasi: „Mane palietė nelaimė, o Tu esi gailestingiausias!“ Dievas liepia jam trinktelėti koja į žemę – ištrykšta šaltinis, Jobas nusiprausia ir pasveiksta.
Po pranašų seka įspėjimas netikintiesiems: „Kiek kartų Mes sunaikinome kartas prieš juos!“ Minimi sunaikinti tautos – Ad, Thamud, Loto tauta. Pabaigoje – aiškus priminimas apie Paskutinį Teismą: „Ar jie galvoja, kad Mes negirdime jų paslapčių ir šnabždesių? Taip, mūsų pasiuntiniai (angelai) užrašo viską.“
Sura baigiasi stipriu akcentu: „Tai – priminimas. Ir tikrai dievobaimingiesiems bus graži sugrįžimo vieta – Adno sodai, kurių vartai atidaryti…“ (49–50 ajatai). O netikintiesiems – „Pragaras, kur jie degs – bjauri patalų vieta!“
Sad sura – vienas iš tų Korano tekstų, kurie vienu metu ir guodžia tikinčiuosius („visi pranašai kentėjo, ir tu kentėk“), ir grasina priešams („visi, kurie juokėsi iš pranašų, galiausiai pražuvo“). Tai tipiškas Mekos laikotarpio stilius: trumpi, ritmiški sakiniai, stiprūs vaizdiniai, daug šūksnių ir klausimų. Šiandien musulmonai ją skaito, kai jaučiasi engiami ar kai nori priminti sau kantrybę – ypač Jobo istorija labai populiari ligoniams ar kenčiantiems. Trumpai: Sad – tai Korano būdas pasakyti „laikykis, tiesa vis tiek laimės, o kas juokiasi paskutinis – tas juoksis pragare“.
Sād, ص
- Sād. Prisiekiu Koranu, kuris primena!
- Ne! Tie, kurie netiki, laikosi išdidumo ir priešiškumo.
- Kiek kartų Mes sunaikinome prieš juos kartas! Jie šaukėsi, bet jau nebebuvo laiko pabėgti.
- Jie stebėjosi, kad atėjo įspėtojas iš jų pačių tarpo, ir netikintieji sakė: „Tai burtininkas, melagis!“
- „Ar jis visus dievus pavertė vienu Dievu? Tai tikrai keistas dalykas!“
- Išėjo jų didžiūnai ir tarė: „Eikite ir laikykitės savo dievų! Tai tikrai kažkas sumanyta.“
- „Mes negirdėjome tokio dalyko paskutinėje religijoje. Tai tik išmonė!“
- „Ar jam vienam iš mūsų buvo nuleistas priminimas?“ Ne! Jie abejoja dėl Mano priminimo. Ne! Jie dar neragavo Mano bausmės.
- Argi jie turi Tavo Viešpaties, Galingojo, Dosniojo gailestingumo lobynus?
- Ar jiems priklauso dangų ir žemės ir to, kas tarp jų, karalystė? Te lipa tada aukštyn virvėmis!
- Čia tik kariuomenės likučiai, kurie bus nugalėti.
- Prieš juos melu laikė Nojaus tauta, Adas ir faraonas su stulpais,
- Thamudas, Loto tauta ir giraičių gyventojai – tai buvo sąjungos.
- Visi jie laikė pasiuntinius melagiais, tad išsipildė Mano grasinimas.
- Šitie laukia tik vieno šauksmo, kuriam nebus atidėjimo.
- Jie sako: „Viešpatie mūsų! Paskubėk mums duoti mūsų dalį prieš Apskaitos dieną!“
- Būk kantrus dėl to, ką jie kalba, ir prisimink Mūsų tarną Dovydą – stiprios rankos savininką. Jis nuolat gręžėsi atgal.
- Mes padarėme, kad kalnai su juo šlovintų vakarais ir auštant,
- ir paukščiai, susirinkę būriais – visi jam paklusdavo.
- Mes sustiprinome jo karalystę ir davėme jam išminties bei sprendimo žodžio.
- Ar atėjo pas tave žinia apie besiginčijančius, kai jie perkopė per mihrabą?
- Kai jie įėjo pas Dovydą, jis išsigando jų. Jie tarė: „Nebijok! Mes du besiginčijantys, vienas iš mūsų nuskriaudė kitą, tad teisink mus teisingai, nebūk neteisingas ir nuvesk mus tiesiu keliu.“
- „Štai tas, kuris turi devyniasdešimt devynias avis, o man – vieną avį, sako man: ‘Ganysi ją tarp savųjų’, ir nugalėjo mane žodžiais!“
- Jis tarė: „Jis tikrai nuskriaudė tave, prašydamas tavo avies prie savųjų. Daugelis bendrininkų tikrai skriaudžia vienas kitą, išskyrus tuos, kurie tiki ir daro gerus darbus, o jų mažai.“ Dovydas suprato, kad Mes jį išbandėme, tad paprašė savo Viešpaties atleidimo, puolė kniūbsčias ir atgailavo.
- Mes jam atleidome tai. Jam pas Mus – artumas ir graži sugrįžimo vieta.
- „O Dovydai! Mes padarėme tave vietininku žemėje, tad teisink žmones teisingai ir nesek aistra, nes ji nuklaidins nuo Dievo kelio. Tiems, kurie nuklysta nuo Dievo kelio, – skausminga bausmė už tai, kad pamiršo Apskaitos dieną.“
- Mes ne sukūrėme dangų ir žemę ir tai, kas tarp jų, veltui. Taip mano tie, kurie netiki. Vargas netikintiesiems nuo Ugnies!
- Ar Mes padarysime tuos, kurie tiki ir daro gerus darbus, kaip tuos, kurie siaubia žemėje? Ar padarysime dievobaimingus kaip nedorėlius?
- Knyga, kurią Mes nuleidome tau, – palaiminta, kad jie apmąstytų jos ajatus ir kad protieji prisimintų.
- Dovydui Mes davėme Saliamoną – puikų tarną! Jis buvo atgailaujantis.
- Kai jam vakare buvo parodyti greiti, kilmingi žirgai,
- jis tarė: „Aš pamėgau gėrybių meilę vietoj savo Viešpaties priminimo“, kol jie pasislėpė už uždangos.
- „Grąžinkite juos man!“ Ir pradėjo glostyti jų kojas ir kaklus.
- Mes išbandėme Saliamoną ir numetėme ant jo sosto kūną, paskui jis atgailavo.
- Jis tarė: „Viešpatie mano! Atleisk man ir duok man karalystę, kuri nepriklausytų niekam po manęs. Tu esi Dosnusis Dovanojęs.“
- Mes jam pajungėme vėją – jis pūtė jo įsakymu švelniai, kur tik jis norėjo,
- ir šėtonus – visus statytojus ir narus,
- ir kitus, surakintus pančiais.
- „Tai Mūsų dovana – dovanok ar laikyk be skaičiaus.“
- Jam pas Mus – artumas ir graži sugrįžimo vieta.
- Prisimink Mūsų tarną Jobą, kai jis šaukėsi savo Viešpaties: „Mane palietė šėtonas vargu ir kančia!“
- „Trinktelėk koja! Štai vėsus plovimas ir gėrimas.“
- Mes grąžinome jam jo šeimą ir dar tiek pat kartu su ja – iš gailestingumo iš Mūsų ir kaip priminimą protingiesiems.
- „Imk į ranką ryšulį ir mušk juo, ir nesulaužyk priesaikos.“ Mes radome jį kantrų – puikų tarną! Jis buvo atgailaujantis.
- Ir prisimink Mūsų tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą – stiprių rankų ir regėjimo savininkus.
- Mes išskyrėme juos ypatingu priminimu apie Aną pasaulį.
- Pas Mus jie – iš išrinktųjų, iš gerųjų.
- Ir prisimink Izmaelį, Elišą ir Dhul-Kiflį – visi jie iš gerųjų.
- Tai – priminimas. Ir tikrai dievobaimingiesiems bus graži sugrįžimo vieta –
- Adno sodai, kurių vartai jiems atviri.
- Ten atsilošę jie šauksis daugybės vaisių ir gėrimų.
- Šalia jų – santūraus žvilgsnio bendraamžės.
- Tai jums žadėta Apskaitos dienai.
- Tai – Mūsų apsirūpinimas, kuris niekada nesibaigs.
- Taip yra. O nusidėjėliams – blogiausia sugrįžimo vieta:
- Pragaras, kuriame jie degs – bjauri patalai!
- Štai – te ragauja verdančio vandens ir pūlių!
- Ir kitokių panašių rūšių.
- „Štai būrys, metamas į ugnį kartu su jumis!“ – „Nėra jiems pasveikinimo! Jie degs ugnyje!“
- Jie atsakys: „Ne, jums nėra pasveikinimo! Jūs tai mums paruošėte – bjauri buveinė!“
- Jie tars: „Viešpatie mūsų! Kas mums tai paruošė – padvigubink jam bausmę ugnyje!“
- Ir jie sakys: „Kas mums yra? Mes nematome vyrų, kuriuos laikėme blogais.
- Ar mes juokėmės iš jų neteisingai, ar akys nuo jų nusigręžė?“
- Taip! Tai tiesa – Ugnies gyventojų tarpusavio ginčas.
- Sakyk: „Aš tik įspėtojas, ir nėra dievybės, išskyrus Dievą, Vieną, Visagalių Valdovą,
- dangų ir žemės Viešpatį ir to, kas tarp jų, Galingąjį, Atleidžiantįjį.“
- Sakyk: „Tai didi žinia,
- nuo kurios jūs nusigręžiate.
- Neturėjau aš žinių apie aukštąją tarybą, kai jie ginčijosi.
- Man tik apreikšta, kad aš – aiškus įspėtojas.“
- Kai tavo Viešpats tarė angelams: „Aš kuriu žmogų iš molio.
- Kai jį suformuosiu ir įpūsiu į jį iš Mano dvasios, pulkite prieš jį kniūbsčiomis.“
- Visi angelai puolė kniūbsčiomis kartu,
- išskyrus Iblį. Jis išdidžiai atsisakė ir tapo iš netikinčiųjų.
- Jis tarė: „O Ibli! Kas tau sutrukdė pulti kniūbsčiam prieš tą, kurį sukūriau Savo rankomis? Ar išdidžiai pasielgei, ar esi iš aukštųjų?“
- Jis tarė: „Aš geresnis už jį. Mane sukūrei iš ugnies, o jį – iš molio.“
- Jis tarė: „Išeik iš čia! Tu – atstumtas!
- Ir ant tavęs Mano prakeiksmas iki Teismo dienos.“
- Jis tarė: „Viešpatie mano! Duok man atidėjimą iki Dienos, kai jie bus prikelti.“
- Jis tarė: „Tu – iš tų, kuriems atidėta
- iki Dienos žinomo laiko.“
- Jis tarė: „Prisiekiu Tavo galybe! Aš tikrai suvedžiosiu juos visus,
- išskyrus Tavo tarnus iš jų – išrinktuosius.“
- Jis tarė: „Tiesa – ir Aš kalbu tiesą –
- Aš tikrai pripildysiu Pragarą tavimi ir visais, kurie seks tave iš jų!“
- Sakyk: „Aš neprašau iš jūsų už tai atlygio ir nesu iš tų, kurie dedasi.“
- Tai tik priminimas pasauliams.
- Ir jūs tikrai sužinosite apie jį žinią po kurio laiko.