Hud (11-oji sūra) – viena iš reikšmingiausių Mekos laikotarpio Korano sūrų, turinti 123 eilutes (ajatus). Ji pavadinta pranašo Hudo (هُود) vardu, kuris minimas joje kaip vienas iš Dievo pasiuntinių, siųstų Ado tautai – senovinei giminei, gyvenusiai pietinėje Arabijos dalyje.
Ši sūra pasižymi itin moraliniu ir perspėjamu tonu. Joje daug kalbama apie Dievo teisingumą, atpildą, kantrybę ir ištikimybę tiesai. Per įvairių pranašų istorijas – Nojaus, Hudo, Saliho, Abraomo, Loto, Mozės – pabrėžiama, kad kiekviena tauta, atmetusi dievišką įspėjimą, patyrė žūtį, o tie, kurie išliko ištikimi, buvo išgelbėti.
Pagrindinė sūros žinia – ištvermė tikėjime ir pasitikėjimas Dievo valia net tada, kai pasaulis atrodo priešingas. Hud moko, kad žmogus turi būti tiesus, laikytis to, kas įsakyta, ir nebijoti žmonių pasipriešinimo. Tikras tikėjimas reikalauja vidinės stiprybės ir nuolankumo Dievo planui.
Eilutė 11:112 („Daryk, kas įsakyta, ir nesibijok“) apibendrina visą sūros dvasią – tai raginimas pranašui Mahometui ir jo sekėjams išlikti tvirtiems nepaisant spaudimo, nes Dievas stebi ir palaiko tuos, kurie nepasiduoda.
Be moralinio mokymo, ši sūra išreiškia ir apokaliptinę viziją – primena apie Paskutinio teismo dieną, kai kiekvienas žmogus atsakys už savo darbus. Ji skatina gyventi dorai, nes Dievo teisingumas neišvengiamas.
Hudas
1
Alif, Lam, Ra. Tai Knyga, kurios eilutės tobulai sutvarkytos ir išsamiai paaiškintos iš Išmintingojo, visažinio.
Koranas pristatomas kaip dieviškos išminties ir tobulos tvarkos apreiškimas.
2
Kad tarnautum tik Dievui, nieko Jam nepriskirdamas. Aš esu iš Jo siųstas įspėtojas ir Geros žinios nešėjas.
Raginimas garbinti tik vieną Dievą ir laikytis Jo valios.
3
Atsiverskite į Viešpatį, prašykite Jo atleidimo, ir Jis suteiks jums gražų gyvenimą iki nustatyto laiko.
Atgaila ir malda atveria kelią į palaimą ir ramybę.
4
Jei nusigręšite, bijau jums didžiojo Dangaus dienos kančios.
Įspėjimas apie paskutinį teismą ir atpildą už netikėjimą.
5
Pas Dievą jūsų sugrįžimas, Jis galingas viskam.
Visi kūriniai priklauso Dievui ir sugrįš pas Jį.
6
Žmogus slepia mintis, bet Dievui jos žinomos – ar jis jas nuslepia, ar atskleidžia.
Dievas žino žmogaus širdį ir vidinį pasaulį.
7
Jis sukūrė dangus ir žemę per šešias dienas, o Jo sostas buvo virš vandens, kad išbandytų, kuris iš jūsų geriausiais darbais pasižymi.
Kūrimas yra išmintingas planas, o gyvenimas – tikėjimo išbandymas.
8
Jei sakai jiems: „Būsite prikelti po mirties“, netikintieji sako: „Tai tik aiški apgaulė.“
Netikintieji atmeta prisikėlimo pažadą.
9
Jei žmogui suteikiame malonę, o po to ją atimame, jis praranda viltį ir nekantrauja.
Žmogus linkęs į neviltį, kai praranda gėrį.
10
Jei suteikiame jam malonę po kančios, jis sako: „Blogis mane paliko“, ir ima džiaugtis, didžiuodamasis.
Žmogus greitai pamiršta sunkumus, kai vėl gauna palaimą.
11
Išskyrus tuos, kurie kantrūs ir daro gera – jiems atleidžiama ir duodama didelė atpilda.
Tik ištvermingi ir dorovingi sulaukia Dievo malonės.
12
Galbūt tu norėtum atsisakyti kai kurių apreiškimo dalių, nes tavo tauta sako: „Kodėl jam neatneštas lobis ar angelas?“
Mahometui primenama, kad jis turi skelbti žinią nepaisydamas žmonių abejonių.
13
Sakyk: „Aš sekiau tik tuo, kas man apreikšta.“
Pranašas perduoda tik Dievo žodį, ne savo valią.
14
Ar jie sako: „Jis pats tai sugalvojo?“ Sakyk: „Tada atneškite dešimt tokių sūrų, jei sakote tiesą.“
Iššūkis netikintiesiems – sukurti ką nors prilygstančio Koranui.
15
Jei jie neatsiliepia, žinokite, kad tai Dievo tiesa, o ne žmogaus darbas.
Koranas pateikiamas kaip įrodymas dieviškos kilmės.
16
Tie, kurie trokšta tik pasaulietinių gėrybių, jas gaus, bet anapus jie neturės nieko.
Žemiški siekiai be tikėjimo neturi amžinos vertės.
17
Ar tas, kuris remiasi aiškiu Dievo įrodymu, gali būti kaip tas, kuris jo neturi?
Tikėjimas suteikia žmogui vidinį aiškumą, kurio neturi netikintysis.
18
Tie, kurie neigia tiesą, bus pasmerkti, o liudytojai sakys: „Šie buvo tie, kurie melavo prieš Viešpatį.“
Melas ir netikėjimas sugrįžta prieš žmogų pačią teismo dieną.
19
Tie, kurie trukdo kitiems eiti Dievo keliu ir nori jį iškreipti, – šie praras savo sielas.
Blogio darbas – ne tik pats netikėjimas, bet ir kitų atitraukimas nuo tiesos.
20
Jie negalės pasislėpti nuo Dievo, o pragare jie nebeturės draugų ar užtarėjų.
Galutinis įspėjimas, kad teismo dieną kiekvienas liks vienas prieš Dievą.
21
Šie žmonės pražudė savo sielas, ir viskas, ką jie kūrė, virto nieku.
Netikėjimo darbai neturi vertės ir nepalieka vaisių.
22
Be abejonės, jie bus didžiausi pralaimėtojai pomirtiniame gyvenime.
Tie, kurie atmetė Dievo žodį, praras viską, ką laikė svarbiausiu.
23
Tie, kurie tikėjo ir darė gerus darbus, kurie nusižemino prieš Viešpatį, bus rojuje amžinai.
Tikėjimas ir darbai kartu atveria kelią į amžiną palaimą.
24
Abiejų grupių pavyzdys – aklas ir regintis; ar jie gali būti lygūs?
Tikintysis mato tiesą, o netikintysis lieka dvasinėje tamsoje.
25
Mes pasiuntėme Nojų savo tautai: „Aš jus aiškiai įspėju.“
Nojus – pirmasis pavyzdys pranašo, siunčiamo įspėti žmonių dėl jų klaidų.
26
„Nekluskite niekam, tik Dievui. Aš bijau jums skaudaus dienos atpildo.“
Nojus ragina žmones paklusti vienam Dievui ir perspėja apie atpildą.
27
Tautos diduomenė tarė: „Mes matome, kad tu esi tik žmogus kaip mes, ir tave seka tik menkaverčiai.“
Elitas atmeta pranašą dėl puikybės, laikydami jį nevertingu.
28
Nojus atsakė: „Aš esu pasiuntinys nuo Viešpaties. Aš jums perduodu Jo žinią ir patariu, nes žinau iš Jo tai, ko jūs nežinote.“
Pranašas gina savo misiją, teigdamas, kad kalba Dievo vardu, o ne iš savęs.
29
„Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atpildas yra tik iš Dievo. Aš neatstumsiu tų, kurie tiki.“
Tikras pasiuntinys nesiekia materialios naudos ir priima visus tikinčiuosius.
30
„Jei aš juos išvarysiu, kas mane apgins nuo Dievo rūstybės?“
Nojus pabrėžia, kad neturtingieji tikintieji verti tokios pat pagarbos kaip ir turtingieji.
31
„Aš nesakau, kad pas mane yra Dievo lobiai, ar kad žinau paslaptis, ar kad esu angelas.“
Pranašas neapsimeta dievišku – jis tik tarnas, perduodantis žinią.
32
Jie sakė: „Nojau, tu ginčijiesi su mumis per daug. Jei sakai tiesą, atnešk mums tai, kuo gąsdini.“
Netikintieji reikalauja ženklų, iššaukia Dievo bausmę kaip įrodymą.
33
Jis tarė: „Tik Dievas atneš ją, jei panorės, ir jūs negalėsite jos išvengti.“
Tik Dievas sprendžia, kada ir kaip įvyks bausmė – ne žmogus.
34
„Mano patarimas jums nieko nepadės, jei Dievas nusprendė jus suklaidinti.“
Pranašas pripažįsta, kad galia pakeisti širdis priklauso tik Dievui.
35
Ar jie sako, kad jis pats tai išgalvojo? Sakyk: „Jei taip, tai aš atsakysiu už savo melą, o jūs – už savo darbus.“
Mahometui skirta eilutė – atsakomybė už žodžius ir darbus tenka kiekvienam asmeniškai.
36
Nojui buvo apreikšta: „Tavo tauta nebetikės, išskyrus tuos, kurie jau tiki. Nepergyvenk dėl jų elgesio.“
Dievas nurodo Nojui nustoti vargintis dėl tų, kurie sąmoningai atmetė tiesą.
37
„Statyk laivą Mūsų akivaizdoje ir pagal Mūsų vadovavimą; nekalbėk dėl netikėjusiųjų, jie bus paskandinti.“
Dievas įsako Nojui pradėti pasirengimą tvano dienai.
38
Kai Nojus statė laivą, tautos vyresnieji iš jo šaipėsi. Jis atsakė: „Jei jūs iš manęs juokiatės, ir aš vieną dieną juoksiuosi iš jūsų.“
Tikintieji patiria panieką, bet jų tikėjimas bus išteisintas.
39
„Jūs sužinosite, kas gaus gėdingą bausmę ir kieno likimas bus amžinai pražūtingas.“
Pranašas įspėja, kad tikrasis juokas paskutinę dieną priklausys teisiems.
40
Kai atėjo Mūsų nurodymas ir pradėjo tekėti vanduo iš šaltinio, Mes tarėme: „Įkelk į laivą po porą iš kiekvienos rūšies, savo šeimą ir tikinčiuosius.“
Dievas pradeda įvykdyti tvano pažadą, išgelbėdamas Nojų ir tuos, kurie jį išgirdo.
41
Nojus tarė: „Lipkite į laivą Dievo vardu – Jis bus jūsų vedlys ir uostas.“
Pasitikėjimas Dievu tampa vienintele apsauga nuo artėjančios stichijos.
42
Laivas plaukė tarp bangų, o Nojus šaukė savo sūnų: „Sūnau, lipk su mumis ir nebūk su netikėjusiais!“
Tėvo rūpestis ir skausmas dėl sūnaus, kuris atmetė tikėjimą.
43
Sūnus atsakė: „Aš pasislėpsiu ant kalno, kuris mane apsaugos nuo vandens.“ Nojus sakė: „Šiandien niekas nebus išgelbėtas, tik tas, kurį pasigailės Dievas.“
Tikėjimas, o ne žmogaus jėga ar išmintis, išgelbsti nuo pražūties.
44
Vanduo kilo, kalnai buvo uždengti, o netikintysis sūnus nuskendo. Tada Dievas tarė: „Žeme, praryk savo vandenį, dangau, susilaikyk.“ Vanduo atslūgo, o laivas sustojo ant Džūdžio kalno.
Dievo valia nutraukia tvaną ir suteikia naują pradžią pasauliui.
45
Nojus kreipėsi: „Viešpatie, mano sūnus buvo iš mano šeimos, o Tu esi Teisingiausias teisėjas.“
Žmogiškas skausmas dėl artimo, kuris nepriėmė tikėjimo, net jei jis – sūnus.
46
Dievas tarė: „Jis nebe tavo šeimos dalis, nes jo darbai neteisingi. Neprašyk manęs to, ko nežinai. Aš įspėju tave, kad nebūtum tarp neišmanančių.“
Dievas parodo, kad dvasinis ryšys svarbesnis už kraujo – tikėjimas jungia šeimą, o ne giminystė.
47
Nojus tarė: „Viešpatie, aš prašau Tavo apsaugos nuo nežinojimo. Jei man neatleisi ir nepasigailėsi, būsiu tarp pralaimėjusių.“
Nojus pripažįsta savo ribotumą ir prašo atleidimo, parodydamas nuolankumą.
48
Buvo pasakyta: „Nojau, išlipk su ramybe iš Mūsų malonės – tau ir tavo palikuonims bus palaima.“
Tvano pabaiga – pažadas naujai pradžiai ir taikai pasaulyje.
49
Tai yra nematomo pasaulio žinios, kurias Mes tau apreiškėme. Tu to nežinojai nei tu, nei tavo tauta iki dabar.
Dievas primena, kad Koranas perteikia dvasines tiesas, kurių žmogus pats negali atrasti.
50
Mes pasiuntėme Hudą į jo tautą Adą: „Tarnauti reikia tik Dievui; nėra jums kito Dievo, išskyrus Jį.“
Pradedama kita pranašo istorija – Hudo, pasiųsto įspėti Ado tautos, pasakojimas.
51
„Aš neprašau už tai jokio atlygio. Mano atlygis – tik pas Viešpatį.“
Tikrasis pranašas tarnauja be savanaudiškų tikslų.
52
„Mano tauta, prašykite Viešpaties atleidimo ir atsigręžkite į Jį – Jis siųs jums lietų ir sustiprins jūsų jėgas.“
Hudas moko, kad tikėjimas atneša tiek dvasinį, tiek fizinį klestėjimą.
53
Jie sakė: „Hudai, tu neatnešei mums įrodymo. Mes netikėsime vien tavo žodžiais.“
Ado tauta reikalauja stebuklų, nepasitikėdama žodine žinia.
54
„Mes sakome tik tiek: tave ištiko mūsų dievų prakeiksmas.“ Hudas atsakė: „Aš kviečiu Dievą liudyti, kad esu tolimas nuo jūsų dievų.“
Pranašas išsižada stabų ir pabrėžia vienintelio Dievo galią.
55
„Sukelkite prieš mane viską, ką galite – aš nebijau, nes pasitikiu Dievu.“
Hud išreiškia visišką pasitikėjimą Dievu net prieš daugumą.
56
„Viešpats yra mano ir jūsų Dievas. Nėra gyvos būtybės, kurios Jis nelaikytų savo rankoje.“
Pabrėžiama Dievo visagalybė ir valdžia visai kūrinijai.
57
„Jei nusigręšite, aš perduodu tai, kas man patikėta. Mano Viešpats vietoje jūsų duos kitus žmones, ir jūs Jam nepakenksite.“
Dievo planas tęsiasi net jei viena tauta Jį atmeta.
58
Kai atėjo Mūsų sprendimas, Mes išgelbėjome Hudą ir tuos, kurie tikėjo, nuo baisios bausmės.
Ištikimieji visada sulaukia išgelbėjimo.
59
Šie buvo Adai – tauta, kuri neigė savo Viešpatį. Jie sekė melu, todėl buvo sunaikinti.
Primename dvasinį įspėjimą: puikybė ir neklusnumas veda į pražūtį.
60
Jiems skirta prakeiksmo diena šiapus ir anapus. Toks Ado tautos likimas – jie nepakluso ir prarado viską.
Dievo teisingumas pasiekia tiek šį, tiek būsimą pasaulį.
61
Mes pasiuntėme Saliho tautai Tamudą: „Garbinkite Dievą, nėra jums kito Dievo, kaip tik Jis.“
Pradedama nauja pranašo istorija – Saliho misija Tamudo tautai.
62
Jie sakė: „Tu esi tarp mūsų gerbiamas, kol nepradėjai kalbėti apie vieną Dievą.“
Žmonės priima Saliho asmenį, bet atmeta jo žinią, nes ji griauna jų įsitikinimus.
63
Salihas tarė: „Ar jums atrodo, kad jeigu atėjau su aiškiu ženklu iš Viešpaties, turėčiau Jo neklausyti?“
Pranašas ginasi, primindamas, kad jo žodžiai paremti dieviška tiesa, ne jo pačio norais.
64
„Štai Dievo kupranugarė – ženklas jums. Leiskite jai ganytis žemėje ir nedarykite jai žalos, kad jūsų neištiktų bausmė.“
Kupranugarė yra stebuklingas ženklas, bandymas tautai parodyti jų tikėjimo tikrumą.
65
Jie ją nužudė. Salihas tarė: „Dar tris dienas mėgaukitės – po to jus ištiks neišvengiama bausmė.“
Tautos neklusnumas pasiekia viršūnę – jie sunaikina Dievo ženklą ir užsitraukia bausmę.
66
Kai atėjo Mūsų sprendimas, Mes išgelbėjome Saliho ir tikinčiuosius nuo pažeminimo, o nedorėliai žuvo nuo dangiško garso.
Dievo teisingumas greitas ir neišvengiamas – dorieji išgelbėjami, pikti žūsta.
67
Juos apėmė šauksmas, ir jie liko negyvi savo namuose, tarsi niekada nebūtų gyvenę.
Dievo teismo jėga pabrėžia gyvenimo trapumą.
68
Tamudo tauta buvo sunaikinta, nes nepakluso savo Viešpaties įsakymams.
Dar kartą primenama priežastis – neklusnumas ir puikybė prieš Dievą.
69
Pas Abraomą atėjo Mūsų pasiuntiniai su gera žinia; jie pasakė: „Ramybė tau.“
Prasideda Abraomo istorija – pranašo, kuris buvo išmėgintas, bet liko ištikimas.
70
Kai jis pamatė, kad jų rankos nesiekia maisto, jis išsigando. Jie tarė: „Nebijok – mes atsiųsti Loto tautai.“
Dievo pasiuntiniai ateina su užduotimi – sunaikinti blogį, bet Abraomui suteikti žinią apie gailestingumą.
71
Jo žmona stovėjo šalia ir nusijuokė; tada mes jai paskelbėme žinią apie Izaoką, o po jo – Jokūbą.
Abraomo žmona Sara išgirsta žinią apie stebuklingą sūnaus gimimą, nepaisant senyvo amžiaus.
72
Ji sušuko: „Vargas man! Ar aš pagimdysiu senatvėje, kai šis mano vyras toks senas?“
Žmogiška reakcija į dievišką pažadą – nuostaba, kaip įmanomas stebuklas.
73
Jie atsakė: „Ar stebiesi Dievo galia? Dievo gailestingumas ir palaima tebūna su jumis, namų gyventojai.“
Pasiuntiniai primena, kad Dievui nėra nieko neįmanomo – Jo valia viršija žmogaus ribas.
74
Kai Abraomas nusiramino dėl žinios ir jo baimė praėjo, jis ėmė kalbėtis su Mūsų pasiuntiniais dėl Loto tautos.
Abraomas parodo gailestingumą ir bando užtarti nuodėmingus žmones.
75
Abraomas buvo švelnus, atjaučiantis ir linkęs atleisti.
Jo charakteris iškeliamas kaip pavyzdys tikrojo tikinčiojo – ne keršto, o gailestingumo žmogus.
76
Pasiuntiniai tarė: „Atsitrauk nuo to, Abraomai! Viešpaties sprendimas jau nulemtas – jų ištiks neišvengiama bausmė.“
Dievo teismas yra galutinis ir nekeičiantis; gailestingumas turi ribas, kai blogis tampa absoliutus.
77
Kai Mūsų pasiuntiniai atėjo pas Lotą, jis susirūpino ir pasijuto bejėgis juos apginti. Jis tarė: „Ši diena – didžiausias išbandymas.“
Lotas bijo dėl savo svečių, žinodamas savo tautos iškrypimą ir smurtą.
78
Jo tauta atbėgo prie jo, trokšdama nuodėmės, ir Lotas sakė: „Štai mano dukterys – elkitės su jomis teisėtai, nepažeisdami įstatymo.“
Lotas mėgina apsaugoti svečius ir maldauja tautą susilaikyti nuo nuodėmės.
79
Jie atsakė: „Tu žinai, kad mums nereikia tavo dukterų.“ Jie grasino jam, ir Loto svečiai tarė: „Mes tavo Viešpaties pasiuntiniai; jie tavęs nepasieks.“
Dievo pasiuntiniai apsaugo Lotą ir praneša apie artėjančią bausmę miestui.
80
„Iškelk savo šeimą naktį ir nė vienas iš jūsų neturi atsigręžti; tavo žmona bus palikta – ją ištiks tai, kas ištiks kitus.“
Lotas gauna nurodymą pabėgti, nes Dievo teismas jau nulemtas.
81
Kai atėjo aušra, šaukimas iš dangaus nusiaubė miestą, o jo pagrindai buvo apversti aukštyn kojomis.
Loto miestai – Sodomą ir Gomorą – sunaikina dieviškas teismas.
82
Ant jų užvertėme akmenis iš kietos molio uolienos, pažymėtus Viešpaties vardu.
Bausmė yra tiksli ir teisinga, nukreipta prieš tuos, kurie atkakliai priešinosi Dievui.
83
Tame yra ženklas tiems, kurie bijo bausmės dienos.
Šie įvykiai pateikiami kaip moralinė pamoka ateities kartoms.
84
Mes pasiuntėme Šuaybą (Jetrą) į Madjano tautą: „Tarnauti reikia tik Dievui, o saiką ir svarstykles laikykite teisingai.“
Prasideda dar vieno pranašo istorija – Šuaybo, mokiusio sąžiningumo prekyboje ir dorovėje.
85
„Neapgaudinėkite žmonių, neskriauskite jų, neardykite tvarkos žemėje po to, kai ji buvo sutvarkyta.“
Dievas per pranašą ragina elgtis sąžiningai, nes neteisybė ir apgavystė griauna pasaulio pusiausvyrą.
86
„Kas liko iš teisėto pelno – geriau jums, jei esate tikintys. Aš ne jūsų sergėtojas.“
Teisėti laimėjimai yra vertingesni nei neteisingas pelnas.
87
Jie atsakė: „Šuaybai, ar tavo malda įsako mums atsisakyti to, ką garbino mūsų tėvai?“
Madjano tauta piktinasi, kad pranašas kvestionuoja jų papročius ir įsitikinimus.
88
Šuaybas tarė: „Aš noriu tik pataisyti, kiek galiu. Mano sėkmė priklauso tik nuo Dievo. Aš pasitikiu Juo ir Jam atsiduodu.“
Pranašas parodo nuolankumą ir pasitikėjimą, ne savo jėgomis, o Dievo valia.
89
„Mano tauta, tegu jūsų priešiškumas man nepadaro jūsų panašių į tuos, kurie buvo sunaikinti.“
Jis įspėja tautą iš istorijos pavyzdžių – anksčiau Dievas jau baudė panašius.
90
„Prašykite Viešpaties atleidimo ir atsigręžkite į Jį, nes Jis gailestingas ir mylintis.“
Šuaybas kviečia į atgailą ir tikėjimą Dievo gailestingumu.
91
Jie sakė: „Mes tavęs nesuprantame ir manome, kad esi silpnas tarp mūsų. Jei ne tavo giminė, būtume tave užmušę.“
Tautos grasinimas rodo, kaip jie atmeta tiesą, pasikliaudami jėga ir socialiniu statusu.
92
Šuaybas atsakė: „Ar mano giminė jums brangesnė už Dievą? Jūs pavertėte Jį menkesniu už savo ryšius.“
Jis iškelia Dievo viršenybę virš visų žmonių santykių ir socialinių hierarchijų.
93
„Darykite, ką norite, aš darysiu savo kelią. Netrukus jūs pamatysite, kam teks gėda ir kieno žodis išsipildys.“
Pranašas palieka teismą Dievui, pasitikėdamas Jo sprendimu.
94
Kai atėjo Mūsų sprendimas, Mes išgelbėjome Šuaybą ir tikinčiuosius, o netikėjusieji buvo sunaikinti šauksmu iš dangaus.
Dievo teisingumas vėl pasireiškia – ištikimieji išgelbėti, o puikieji žūsta.
95
Jie žuvo, tarsi niekada nebūtų egzistavę. Toks buvo Madjano tautos likimas, kaip ir Tamudo anksčiau.
Priminta, kad Dievo teismai istorijoje kartojasi, kol žmonės nesimoko.
96
Mes pasiuntėme Mozę su Mūsų ženklais ir aiškia galia.
Pradedama Mozės istorija – viena svarbiausių islamo pranašų linijoje.
97
Pas faraoną ir jo diduomenę, bet jie sekė tik faraono valia, nes jis vedė juos į pražūtį.
Faraonas – puikybės ir valdžios piktnaudžiavimo simbolis.
98
Jis ves savo tautą į ugnį kaip vadovas; koks blogas kelias – ugnis!
Faraonas vaizduojamas kaip vadovas, kuris savo pasekėjus nuveda į amžiną pražūtį.
99
Jiems pasaulyje ir anapus skirtas prakeiksmas – tokia bausmė neteisiems.
Dievo teisingumas persmelkia tiek žemišką, tiek dvasinę egzistenciją.
100
Šiuose pasakojimuose yra pamoka tiems, kurie bijo teismo dienos.
Koranas pabrėžia istorijos moralinę prasmę – praeitis skirta ne smalsumui, o mokymuisi.
101
Mes neteisiame tautų be priežasties; jos pačios save pražudo.
Dievas nesunaikina be pagrindo – žmonės patys pasmerkia save savo veiksmais.
102
Tokie yra tavo Viešpaties teismai, kai Jis baudžia miestus už jų neteisybę. Jo bausmė stipri ir teisinga.
Dievo teisingumas visuomet pagrįstas – Jo galia subalansuota su teisybe.
103
Tai yra ženklas tiems, kurie bijo Paskutinės dienos; tą dieną visi bus surinkti, niekas neišsisuks.
Primename apie Teismo dienos neišvengiamumą – visi bus sulyginti prieš Dievą.
104
Mes atidedame ją tik iki nustatyto laiko.
Dievas kantrus – bausmė ar teismas ateina tik tuomet, kai ateina laikas.
105
Tą dieną niekas neprabils be Jo leidimo; vieni bus palaiminti, kiti – pasmerkti.
Dievo žodis taps vieninteliu teisės ir tylos šaltiniu.
106
Tie, kurie pasmerkti, bus ugnyje, alsuodami skausmu ir dejonėmis.
Pragaro vaizdas kaip moralinis įspėjimas – pasekmė neklusnumui.
107
Jie ten liks, kol danguje ir žemėje bus Dievo valia. Viešpats daro, ką nori.
Amžinoji tvarka priklauso vien Jo valiai.
108
Tie, kurie palaiminti, bus rojuje; jie ten gyvens amžinai, po jų kojomis tekės upės.
Amžinas atlygis tiems, kurie liko ištikimi tiesai.
109
Nebūk abejojantis dėl tų, kurie garbina kitus dievus – jie tik seka savo tėvų pėdomis.
Mahometui sakoma: neimk jų įžeidimų į širdį – jų kelias paremtas aklumu, ne tiesa.
110
Mes davėme Mozei Knygą, bet ją ginčijo; taip bus ir dabar – jei ne tavo Viešpaties žodis, ginčas būtų jau pasibaigęs.
Visuose laikmečiuose tiesa sulaukia pasipriešinimo – tai amžinas dvasinis dėsnis.
111
Tavo Viešpats tikrai atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
Dievo teisingumas apima tiek gerus, tiek blogus darbus – niekas neliks be atpildo.
112
Būk tiesus, kaip tau įsakyta, ir tie, kurie su tavimi atsigręžė į Viešpatį. Nebūk peržengiantis ribų, nes Dievas mato viską, ką darote.
Pagrindinė sūros ašis – ištvermė ir tiesumas, net kai pasaulis priešingas.
113
Nekreipk širdies į neteisiuosius, kad tavęs neapdegtų ugnis.
Įspėjimas dėl kompromiso su blogiu – net maža nuolaida gali vesti į pražūtį.
114
Atlik maldą dienos pradžioje ir pabaigoje, o naktį – kai tam tikslui skiri laiko. Geri darbai panaikina blogus.
Kasdienė malda ir geri veiksmai yra sielos apsivalymo priemonė.
115
Būk kantrus, nes Dievas neatmeta tų, kurie daro gera.
Ištvermė yra tikėjimo ženklas – kantrus žmogus turi Dievo palaimą.
116
Kodėl anksčiau tautose nebuvo žmonių, kurie sulaikytų nuo blogio? Tik keletas iš jų buvo išgelbėti.
Dievas apgailestauja dėl žmonių abejingumo blogiui – gėrio balsas dažnai tylus.
117
Tavo Viešpats nesunaikina miestų, jei jų gyventojai yra teisingi.
Dievas išsaugo tautas, kol jose gyva teisybė ir sąžiningumas.
118
Jei Jis būtų panorėjęs, būtų visus žmones padaręs viena tauta, bet Jie nesiliauja ginčytis.
Įvairovė ir laisva valia yra Dievo planas – žmonių skirtumai išbando jų širdis.
119
Išskyrus tuos, kuriems Viešpats pasigailėjo – dėl to Jis juos ir sukūrė.
Dievo gailestingumas yra kūrimo esmė – žmonės sukurti tam, kad rastų kelią pas Jį.
120
Visose šiose pranašų istorijose yra pamoka tau – stiprinanti tavo širdį.
Koranas skirtas ne tik perspėti, bet ir paguosti pranašą Mahometą, suteikti jam tvirtumo.
121
Sakyk netikintiesiems: „Darykite savo kelią, o mes darysime savo.“
Skatinimas oriai atsiskirti – kiekvienas pasirenka savo kryptį, bet teismas galiausiai išaiškins tiesą.
122
Palaukite – mes taip pat laukiame.
Raginimas kantriai laukti Dievo sprendimo, o ne keršyti ar ginčytis.
123
Dievui priklauso paslaptis danguje ir žemėje. Visi reikalai grįžta pas Jį. Tarnauk Jam ir pasitikėk Juo. Viešpats nesnaus dėl jūsų darbų.
Paskutinė eilutė užbaigia sūrą raginimu pasitikėti Dievu – Jis viską mato ir žino, todėl tik Jame slypi ramybė ir pabaiga.