Ši dievų sistema – viena seniausių pasaulyje – susiformavo tarpupio upių slėnyje (dabartinis Irakas ir Sirijos dalys) maždaug IV tūkst. pr. Kr. Čia pirmą kartą žmonės sugalvojo užrašyti dievų vardus ant molio lentelių dantiraščiu, o jų mitai (kaip Gilgamešo epas) tapo literatūros pamatu. Šumerų panteonas vėliau perėmė babiloniečiai, šiek tiek pakeitę dievų hierarchiją – pavyzdžiui, vietoj šumerų Enlilio viršūnėje atsirado Mardukas, o jo sūnus Nabū tapo rašto dievu.
Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savo globėją dievą: Urukas priklausė meilės deivei Inanai (babiloniečių Ištar), Nipūras – vėjo dievui Enliliui, o Babilonas – Mardukui. Dievai gyveno šventyklose (zigguratuose), kurios buvo laikomos tikruoju jų namuose – rytą juos budino, naktimis patalynę keitė, o valdovai (kaip šumerų ensi ar babiloniečių karaliai) buvo tik jų įgaliotiniai žemėje.
Kasdienės aukos buvo kuklios – miežiai, alus, medus. Bet per šventes (kaip Akitu – naujųjų metų šventę) dievams aukodavo ir karalius – legendose minima, kad Ištar reikalavo, kad valdovas Dumuzis pusę metų praleistų požemyje. Žmonių aukos buvo retos, bet egzistavo – babiloniečiai tikėjo, kad dievai sukūrė žmones tam, kad šie juos „aptarnautų“.
Babiloniečių Enuma Eliš epas pasakoja, kaip Mardukas sutriuškino pirmąją dievybę Tiamat (chaoso vandenyną) ir iš jos kūno sukūrė pasaulį. Ši istorija – viena pirmųjų bandymų paaiškinti, kodėl egzistuoja gėris ir blogis. Įdomu tai, kad čia dievai elgiasi kaip žmonės – kovoja dėl valdžios, keršta, net baiminasi (pavyzdžiui, Enkis visada gudriau už Enlilį).
Nors jų kultas išnyko dar prieš mūsų erą, šumerų-babiloniečių dievų įtaka liko:
- Zodiako ženklai – kilę iš babiloniečių dangaus stebėjimų (pvz., Tauro ženklas – tai dievo Anu jautis).
- 7 dienų savaitė – skaičius 7 šventas dėl 7 pagrindinių dievų, susijusių su 7 matomomis planetomis.
- Pasakojimai apie tvaną – šumerų Ziusudros ir babiloniečių Utnapištimo istorijos – aiškus Biblijos Nojaus prototipas.
Dievai iki šiol žavi. Jie buvo pirmieji, kurie „paaiškino“, kodėl žmonės kenčia (atsakymas – dievai kaprizingi), kodėl yra potvyniai (atsakymas – Enlis pyksta) ir net kodėl mirstame (atsakymas – dievai pasiliko amžinybę sau). Jų istorijos – ne tik religija, bet ir pirmieji žmonijos bandymai suprasti pasaulį – žavesingi savo žmogiškumu ir tuo pačiu didingumu.
Šumerų, babiloniečių dievai
Adadas (Adad) – audros ir griaustinio dievas, atnešantis ir lietų, ir pražūtį. Jo balsas – tai perkūnas, jo dovana – derlius. Adadas – tai dangus, kuris nusprendžia, ką maitinti, ką trankyti.
Anu – seniausias šumerų dangaų dievas, dangaus skliauto įasmeninimas. Jis laikomas dievų tėvu, bet paprastai veikia per kitus – pats retai įsikiša. Babiloniečių tradicijoje jis lieka kaip aukščiausias vardas, bet realią galią perima kiti.
Anunitė (Anunitu) – meilės, karo ir dangaus deivė, glaudžiai susijusi su Ištar. Kartais ji laikoma atskira figūra, kartais – Ištar aspektu. Anunitė – tai aistra, kuri kalba kalaviju.
Ašuras (Ashur) – Asirijos dievas globėjas, vėliau tapęs karo ir imperijos įsikūnijimu. Jis nėra tik dangaus valdovas – jis yra valstybė. Ašuras – tai vardas, kuris plinta kaip kariuomenė.
Belas (Bel) – „Viešpats“, dažnai tapatinamas su Marduku arba Enliliu. Tai titulas, o ne vienas dievas – bet su kiekvienu kartą tampa valdovu. Belas – tai skambus vardas, po kuriuo slepiasi galia.
Daganis (Dagan) – žemdirbystės dievas, derliaus ir grūdų globėjas. Jo vardas skamba kaip rudens vėjas per nokstančius javus. Daganis – tai ranka, kuri barsto sėklas ir matuoja javus.
Damkina (Damkina) – Enkio žmona, išmintinga motina, rami ir giluminė. Ji – pasaulio tvarkos šešėlinė pusė, tylus sutvarkymas. Damkina – tai moteris, kuri žino paslaptį ir jos nesako.
Eja (Ea) – vandenų, išminties ir magijos dievas, šumerų Enkis, babiloniečių švelnus kūrėjas. Jis kalba ne griausmu, o šaltiniu. Eja – tai žodis, kuris teka kaip upė ir keičia viską.
Enlilis – šumerų oro ir tvarkos dievas, dažnai laikomas pasaulio valdovu po Anu. Jo žodis – įsakymas, kuris kuria civilizaciją. Babiloniečiai jį gerbė, bet pamažu jo vietą perėmė Mardukas.
Gula (Gula) – gydymo deivė, šuns lydima, turinti žolelių, rankų ir žvilgsnio galią. Ji – ne triukų, o tylaus gijimo valdovė. Gula – tai šviesa, kuri dega prie sergančio guolio.
Ištar (Ishtar) – meilės, karo, vaisingumo ir žvaigždžių deivė, švytinti Venera. Ji veda į karą ir į lovą, verčia miestus klestėti ar kristi. Ištar – tai moteris, kurios žingsnis keičia epochą.
Kingus (Kingu) – Tiamat sūnus, pasižymėjęs galia, bet tapęs aukojamu. Jo kraujas sumaišytas su moliu – iš jo sukurtas žmogus. Kingus – tai tas, kurio mirtis virsta tavo kvėpavimu.
Kušuh (Kushuh) – mėnulio dievas, ypač garbinamas vėlyvose Hetitų ir Huritų tradicijose. Jo šviesa – ne Saulės, bet gilesnė, lėtesnė. Kušuh – tai laiko ritmas, žymintis naktį ir ciklą.
Lahamu (Lahamu) – viena iš pirmapradžių kosmoso jėgų, kilusi iš Apsu ir Tiamat. Ji stovi pradžioje, kai dar nebuvo pasaulio, tik dvelksmas. Lahamu – tai krūtinė, kuri dar nekvėpavo, bet jau laukia.
Lahmus (Lahmu) – pirmasis vyras, Tiamat ir Apsu sūnus, stovintis visatos pradžioje kaip jėgos simbolis. Jis dažnai vaizduojamas su žvynais ir plaukuotu veidu. Lahmus – tai būtybė, kuri saugo tuštumą nuo išsiliejimo.
Mardukas – babiloniečių nacionalinis dievas, kuris vėlesniais laikais tapo viso panteono vadovu. Jis nugalėjo Tiamat mitiniame epe Enūma Eliš ir sukūrė pasaulį iš jos kūno. Jo vardas žymi Babelės (Babilono) galią.
Mametus (Mammetum) – likimo ir mirties deivė, atsakinga už žmonių gimimą ir mirtį. Ji ne keršija, o sprendžia, lyg siuvėja, apkarpanti likimo siūlus. Mametus – tai ranka, kuri susiuva pradžią ir galą.
Nabuš (Nabu) – rašto, išminties ir likimo dievas, Marduko sūnus, laikantis graviuro stylusą. Jo žodis – tai ne garsas, o įrėžta lemtis. Nabuš – tai plunksna, kuria dievai rašo žmogaus gyvenimą.
Namtaras (Namtar) – mirties, ligų ir lemtingo sprendimo dievas, Eresasigalos tarnas. Jo vardas reiškia „lemtis“, jis perduoda mirties nuosprendį. Namtaras – tai šauklys, kurio neįmanoma praignoruoti.
Ninlilė (Ninlil) – Enlilio žmona, oro dievo palydovė ir motinystės atspindys. Ji pagimdo Siną, mėnulio dievą, ir įkūnija dieviškąją motiną. Ninlilė – tai švelnumas, be kurio neauga net dangus.
Ninsuna (Ninsun) – išmintinga karalienė-deivė, žinoma kaip Gilgamešo motina. Ji išmano sapnus, žvaigždes ir žino, kada reikia tylėti. Ninsuna – tai motina, kuri nebijo sūnaus didybės ar pražūties.
Ninurta (Ninurta) – karo ir žemdirbystės dievas, plėšiantis demonus ir statantis drėkinimo sistemas. Jis griauna, bet kad galėtų sodinti. Ninurta – tai karys, grįžtantis ne tuščiomis, o su kastuvu.
Nisaba (Nisaba) – rašto, grūdų ir žinių deivė, pirmoji scribe mokytoja. Ji moko skaičiuoti, sėti, rašyti – viską, kas lieka. Nisaba – tai ranka, rašanti ant molio tai, ką prisimena laukas.
Šamašas (Shamash) – teisingumo, saulės ir žvilgsnio dievas, matantis ir tai, kas paslėpta. Jis įkaitina ne tik žemę, bet ir sąžinę. Šamašas – tai šviesa, kuri neglosto, o klausia: „Ar tu teisingas?“
Šarašas (Sharash) – kalvių ir gydytojų dievas, galintis pataisyti ir metalą, ir kūną. Jis kalba ugnimi, bet gydo ranka. Šarašas – tai skausmas, iš kurio daromas vaistas.
Sinas (Sin) – mėnulio dievas, Ninlilės sūnus, nakties šviesulys ir laiko skaičiuotojas. Jo žingsniai seka per dangų kaip ritmas, o ramybė – kaip tiltas per tamsą. Sinas – tai ciklas, kuris vis grįžta, bet niekada tas pats.
Šulpae (Shulpae) – senasis dievas, kai kada laikomas Ninlilės sutuoktiniu, kai kur susijęs su žemdirbyste ir vyriška galia. Jo funkcijos painios, tarsi užklotos vėlesnių mitų dulkėmis. Šulpae – tai vardas, iš kurio liko tik aidinti tuštuma.
Tamuzas (Tammuz) – vaisingumo dievas, mylimasis Ištar, kasmet mirštantis ir prisikeliantis. Jo liūdesys – tai sausra, jo grįžimas – pavasaris. Tamuzas – tai širdis, kuri nori gyventi net per mirtį.
Tiamat – pirmapradė vandenų deivė, chaoso jėga, iš kurios gimė visa gyvybė ir visi dievai. Vėliau ji vaizduojama kaip pabaisa, kurią Mardukas nugali. Tiamat – tai ir motina, ir grėsmė, ir pasaulio medžiaga.
Zababa (Zababa) – karo dievas, patronuojantis Kišą, dažnai laikomas karingu ir impulsyviu. Jis žygiuoja priekyje, bet niekada nesustoja. Zababa – tai skydas, kuris niekada nenuleidžiamas.