Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių (dar yra katalikybė ir protestantizmas), susiformavusi po Didžiojo schizmos 1054 m., kai Rytų ir Vakarų bažnyčios atskilo. Ortodoksų bažnyčia (stačiatikiai) išlaikė senovinę liturgiją, doktrinas ir dvasines tradicijas, kurios dažnai laikomos seniausiomis ir autentiškiausiomis krikščioniškos tikėjimo išraiškos formomis. Stačiatikių tikėjimas akcentuoja teisingą tikėjimą („ortodoksiją“), kuris išreiškiamas tiek doktrinoje, tiek bažnytinėse praktikose.
Šios krypties teologijoje svarbų vaidmenį atlieka Biblija ir Tradicija, kurią sudaro ne tik Raštas, bet ir senovės bažnyčios tėvų raštai, bažnytiniai nutarimai, liturginiai tekstai ir dvasinės praktikos, perduodamos iš kartos į kartą. Stačiatikiai pabrėžia Dievo nepažinumą, ypač kalbant apie Jo esmę. Žmonės gali pažinti Dievą tik per Jo veiklą ir apsireiškimus pasaulyje, vadinamus „energeijomis“.
Švč. Trejybės dogma stačiatikybėje skiriasi nuo katalikybės. Stačiatikiai tiki, kad Švč. Dvasia kyla tik iš Dievo Tėvo (ne iš Tėvo ir Sūnaus, kaip moko katalikybė), todėl ši dogma tapo viena pagrindinių Didžiojo schizmos priežasčių.
Skaistykla (tarpinė vieta, kur sielos apvalomos nuo nuodėmių) stačiatikybėje nepripažįstama, nes manoma, kad po mirties siela iškart patenka arba į dangaus palaimą, arba į amžiną pasmerkimą. Atlaidų sistema, kurią katalikų bažnyčia naudoja kaip nuodėmių atleidimo priemonę, taip pat atmetama. Stačiatikiai akcentuoja maldas už mirusius, kad šie galėtų pasiekti dvasinį tobulumą ir patekti į dangaus karalystę.
Vienuolių celibatas yra privalomas, tačiau kunigai stačiatikybėje gali vesti. Svarbi taisyklė yra ta, kad kunigas gali tuoktis tik prieš įšventinimą, o jei jo žmona miršta, jis negali vesti dar kartą. Aukštesnioji dvasininkija (vyskupai) visada renkama iš vienuolių, kurie jau laikosi celibato.
Stačiatikių dvasininkija skirstoma į juodąją ir baltąją. Juodajai dvasininkijai priklauso vienuoliai, kurie atsisako pasaulietiško gyvenimo ir visą savo laiką skiria maldai ir bažnyčios tarnystei. Baltajai dvasininkijai priklauso diakonai, kunigai ir vyskupai, kurie tarnauja bažnyčiai, tačiau gali gyventi pasaulietinį gyvenimą (su tam tikromis išimtimis).
Svarbus stačiatikių tikėjimo elementas yra ikonos – šventieji paveikslai, kurie laikomi langais į dangiškąjį pasaulį. Maldos prieš ikoną nėra tik simbolinis veiksmas – tikima, kad ikona perteikia dvasinį ryšį su vaizduojamu šventuoju ar bibliniais įvykiais.
Stačiatikiai taip pat išlaiko itin turtingą liturginę tradiciją, kurioje didelę reikšmę turi šventės, kaip Velykos, Kalėdos ir kitos bažnytinės iškilmės, kurios švenčiamos su dideliu pasididžiavimu ir pagarba.
Kas yra ortodoksai, stačiatikiai ir pravoslavai?
Terminai „ortodoksai“, „stačiatikiai“ ir „pravoslavai“ dažnai vartojami kalbant apie tą pačią krikščionybės kryptį – Rytų ortodoksų (arba stačiatikių) bažnyčią. Šie pavadinimai iš esmės reiškia tą patį, tačiau skiriasi jų kilmė ir vartojimo kontekstas:
- Ortodoksai: Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „orthos“ (teisingas) ir „doxa“ (tikėjimas, šlovė). Jis pabrėžia „teisingą tikėjimą“ arba „teisingą garbinimą“. Lietuvoje šis terminas dažnai vartojamas bendrine prasme, apibūdinant Rytų krikščionybės tradiciją, tačiau jis gali būti vartojamas ir platesniame kontekste, pavyzdžiui, kalbant apie „ortodoksinį“ požiūrį kitose religijose ar net ne religinėse srityse.
- Stačiatikiai: Tai lietuviškas terminas, tiesiogiai verčiamas kaip „teisingai tikintieji“. Jis vartojamas Lietuvoje ir kitose slavų kalbų įtakoje esančiose šalyse, siekiant apibūdinti Rytų ortodoksų bažnyčią. Terminas atspindi tą pačią teologinę ir liturginę tradiciją kaip „ortodoksai“.
- Pravoslavai: Tai slaviškas terminas (rus. „православие“, serb. „православље“), kuris taip pat reiškia „teisingą tikėjimą“. Jis dažniau vartojamas slavų šalyse, tokiose kaip Rusija, Ukraina, Serbija ar Bulgarija. Lietuvių kalboje „pravoslavybė“ kartais naudojama kaip sinonimas „stačiatikybei“, tačiau dažniau siejama su slavų kultūriniu kontekstu.
Ar tai tas pats? Taip, šie terminai apibūdina tą pačią krikščionybės kryptį – Rytų ortodoksų bažnyčią, kuri susiformavo po 1054 m. Didžiosios schizmos. Skirtumai tarp šių pavadinimų yra daugiau lingvistiniai ir kultūriniai, o ne teologiniai ar doktrininiai. Visos šios bažnyčios (pvz., Graikijos, Rusijos, Serbijos ortodoksų bažnyčios) dalijasi ta pačia tikėjimo esme, liturgija ir tradicijomis, tačiau kiekviena turi savo administracinę autonomiją (autocefaliją) ir kultūrinius ypatumus.
Stačiatikybė, skirtingai nei katalikybė ir protestantizmas, neturi vieno centrinio vadovo – popiežiaus. Vietoj to, ji yra sudaryta iš daugelio autokefalinių (savaime valdomų) bažnyčių, kurios yra kanoninėje bendrystėje viena su kita, kiekviena turinti savo patriarchą ar metropolitą. Šis decentralizuotas valdymas atspindi stačiatikių pabrėžimą bendruomeniškumo ir sinodinio sprendimų priėmimo. Svarbi stačiatikių teologijos dalis yra ikonos – šventos paveikslai, kurie nėra laikomi stabais, bet langais į dangiškąjį pasaulį, padedantys išreikšti nematomą Dievo buvimą. Šventųjų gyvenimai ir jų atvaizdai ikonoje yra svarbi stačiatikių dvasinės praktikos dalis.Stačiatikių tradicijoje didelį vaidmenį vaidina sakramentai, laikomi ypatingais Dievo malonės kanalais. Šie sakramentai, tokie kaip krikštas, santuoka ir Eucharistija (Šventosios Komunijos priėmimas), yra laikomi esminiais tikėjimo išgyvenimui. Stačiatikybė pabrėžia asketišką gyvenimo būdą, vidinį apsivalymą ir nuolatinę maldą kaip būdus artintis prie Dievo. Šventoji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra stačiatikių tikėjimo pagrindas, o Kristaus dieviškumas ir žmogiškumas yra laikomi neatskiriamais. Šv. Grigalius Nazianzietis yra sakęs: "Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu". Šis teiginys puikiai apibūdina stačiatikių tikėjimo šerdį – Dievo meilę žmogui ir siekį jį išgelbėti. Stačiatikių bažnyčios istorija kupina dramatiškų įvykių, persekiojimų ir triumfų, atspindinčių tikėjimo stiprybę ir ištikimybę.