Solonas

Solonas (gr. Σόλων, lot. Solon) buvo vienas garsiausių senovės Atėnų politikų, poetų ir įstatymų leidėjų, gyvenęs maždaug apie 640–560 m. pr. Kr. (tikslūs metai ginčytini; Herodotas mini, kad jis mirė apie 559 m., o pagal Plutarcho „Solono gyvenimą“ – po kelionių į Egiptą ir Kiprą). Gimė Atėnuose, iš kilmingos, bet ne turtingos Kodridų giminės – jo tėvas Execestidas buvo Poseidono šventyklos palikuonis, o motina – garsaus įstatymų leidėjo Draco giminaitė. Jaunystėje Solonas vertėsi prekyba (kelionės į Egiptą, Kiprą, Lidiją), kas suteikė jam platų akiratį ir turtą. Jis priklauso prie vadinamųjų Septyni išminčiai (οἱ ἑπτὰ σοφοί), kartu su Talesu, Biasu, Pittaku ir kt., kurių patarimai (pvz., „Pažink save“, „Nieko per daug“) tapo visos graikų etikos ir politinės minties pagrindu. Diogenes Laertius „Žymių filosofų gyvenimuose“ (I, 13) mini, kad Solonas buvo pirmasis, paskelbęs „nieko per daug“ (μηδὲν ἄγαν) kaip Delfų šventyklos išmintį.

Solonas gyveno laikais, kai Atėnai kentėjo nuo socialinės nelygybės: dauguma paprastų piliečių (hektemorai) buvo prasiskolinę ir net pavergti skolų vergovėje (hektemorage), o valdžia priklausė kelioms turtingoms giminėms (eupatridai). Apie 600 m. pr. Kr. jis išgarsėjo kaip karys – vadovavo Salamino salos užėmimui prieš Megarą, parašydamas eilėraščius, kurie įkvėpė atėniečius. Išrinktas arkontu (aukščiausiu Atėnų magistratu) apie 594 m. pr. Kr. (pagal Aristotelio „Atėnų valstybės santvarką“, 14), jis ėmėsi reformų, kurios pakeitė miesto valstybės raidą. Po reformų Solonas išvyko iš Atėnų dešimčiai metų (kelionės į Egiptą pas faraoną Amasį, Lidiją pas Krezą), kad piliečiai negalėtų keisti įstatymų.

Svarbiausias jo žingsnis buvo vadinamoji seisachtheia (gr. σεισάχθεια – „naštos nusimetimas“) – skolų panaikinimas, skolų akmenų (horoi) pašalinimas iš laukų ir draudimas pardavinėti piliečius už skolas. Jis taip pat įvedė naują piliečių klasifikaciją pagal turtą (timokratija): pentakosiomedimnai (daugiau 500 medimnų derliaus), hippeis (300–500), zeugitai (200–300), thetes (mažiau 200) – kad valdžia ir karo tarnyba priklausytų ne vien kilmei, bet ir ekonominėms galimybėms. Įkūrė 400 narių Tarybą (Boulė), sustiprino liaudies susirinkimą (Ekklesija) ir Heliają (liaudies teismą). Šitaip Solonas padėjo pamatus Atėnų demokratijos atsiradimui, nors pats kritikavo kraštutinumus – tiek tironiją, tiek radikalią demokratiją.

Be politikos, jis buvo ir poetas bei moralistas. Jo eilėraščiai – tai ne tik literatūra, bet ir visuomeninė programa, parašyti eleginiu distichu. Išlikę fragmentai (apie 300 eilučių, cit. Plutarchas, Stobaeus) kalba apie saiką, teisingumą ir atsakomybę už valstybę. Jo garsusis posakis – μηδὲν ἄγαν („nieko per daug“) – tapo graikų išminties simboliu, įrašytu Delfų šventykloje.

Solonas taip pat garsėjo savo žmogaus gyvenimo samprata. Pasak vėlesnių autorių (Plutarchas, Diogenes Laertius), jis padalijo žmogaus gyvenimą į dešimt septynerių metų laikotarpių (heptados), apimančius 70 metų – idealų gyvenimo ilgį. Ši idėja aptariama ir Filono Aleksandriečio veikale De Opificio Mundi (skyriai 36–37). Septyniolikos metų tarpai simbolizavo vystymosi etapus: vaikystę (0–7), mokymąsi (7–14), jaunystę (14–21), brandą (21–49, 7×7 metai – klestėjimas), vidutinį amžių (49–56) ir senatvę (56–70). Solonas tikėjo, kad gyvenimas turi būti matuojamas ne metais, o saiku ir išmintimi – harmoningai tarp gamtos ritmų ir moralinio tobulėjimo.

Jo požiūris į žmogaus gyvenimą buvo harmoningas – tarp gamtos ritmų ir moralinio tobulėjimo. Štai kodėl Filonas jį cituoja kalbėdamas apie tvarką kūrinijoje: žmogaus gyvenimas, kaip ir pasaulis, turi savo skaičių, proporciją ir pusiausvyrą. Herodotas „Istorijoje“ (I, 30–33) pasakoja apie Solono susitikimą su Lidijos karaliumi Krezu: paklaustas apie laimingiausią žmogų, Solonas atsakė ne Krezą, o paprastą atėnietį Tellą, primindamas: „Niekieno nelaikyk laimingu, kol jis dar gyvas“ – tik gyvenimo pabaiga parodo tikrąją vertę.

Jo vardas vėliau tapo išmintingo įstatymų leidėjo archetipu. Platonas Valstybėje (X, 599e) ir Aristotelis Atėnų valstybės santvarkoje (7–12) Soloną mini kaip pagrindinį Atėnų reformatorių, kuris „pirmasis suteikė žmonėms įstatymus, tinkamus laisvei“. Plutarchas parašė jo biografiją (Solono gyvenimas), o vėlesni autoriai (Cicero, Diogenes) – kaip saikingumo pavyzdį.

Originalūs pavadinimai:
– Graikiškai: Σόλων ὁ Ἀθηναῖος (Solon ho Athenaios) – „Solonas Atėnietis“
– Lotyniškai: Solon Atheniensis
– Lietuviškai: Solonas Atėnietis arba tiesiog Solonas

Žinomi kūriniai (išlikę fragmentiškai, cituojami vėlesniuose šaltiniuose, pagal standartinę Martin L. West numeraciją Iambi et Elegi Graeci):

• Elegijos apie Atėnų reformas (fragm. 4–5, 36 West): Apie seisachtheia, skolų panaikinimą ir teisingumą; pvz., „Aš suteikiau žmonėms tiek laisvės, kiek pakanka, nei atimdamas garbę, nei pridėdamas per daug“ (fragm. 36).
• Salamino elegija (fragm. 1–3 West): Karinis himnas, įkvėpęs atėniečius kovai už Salamino salą (ne Solominą – ; graikiškai Σαλαμίς, Salamis); „Aš atvykau kaip šauklys iš gražiojo Salamino, o ne žodžiais, bet eilėmis“ (fragm. 1).
• Apie gyvenimo ciklus (fragm. 27 West): Dešimt heptadų aprašymas; „Septyneri metai – vaikas netenka dantų, keturiolika – brendimo ženklai…“ (detalizuojami etapai iki 70 metų).
• Moraliniai posakiai ir kitos elegijos (fragm. 6–26, 28–35 ir kt.): Apie saiką, eunomia (gerą tvarką), teisingumą; pvz., „Teisingumas – valstybės pagrindas“ (fragm. 4); „Daug blogio turtuoliams, jei neturi proto“ (fragm. 13).