Smaragdinio Budos šventykla (Wat Phra Kaew), kurios oficialus ir pilnas pavadinimas yra Wat Phra Si Rattana Satsadaram, stovi pačiame Bankoko centre, Didžiųjų rūmų (Grand Palace) komplekse. Skirtingai nei dauguma kitų Tailando vienuolynų, ši šventykla neturi gyvenamųjų patalpų vienuoliams – ji tarnauja kaip privati karaliaus koplyčia ir nacionalinė šventovė. 1782 metais karaliaus Ramos I įkurta šventykla žymi Bankoko, kaip naujosios Tailando sostinės, gimimą. Visas kompleksas yra tarsi brangakmeniais nusagstyta oazė, kurioje kiekviena kolona, stogas ir skulptūra spinduliuoja auksą, spalvotą stiklą ir porcelianą.
Smaragdinis Buda – valstybės gerovės saugotojas
Pačioje šventyklos širdyje, didžiajame susirinkimų pastate (Ubosot), ant aukšto, paauksuoto sosto sėdi Smaragdinio Budos (Phra Phuttha Maha Mani Rattana Patimakon) statula. Nors vadinama „smaragdine“, iš tiesų ši nedidelė, vos 66 centimetrų aukščio figūra yra išskobta iš vieno vientiso žalio nefrito gabalo. Statulos istorija apgaubta legendomis: tikima, kad ji rasta 1434 metais Čiang Rajuje, kai žaibas trenkė į stupą ir po tinko sluoksniu atidengė šį žalią stebuklą.
Šis Buda laikomas Tailando saugotoju, o jo reikšmė valstybei yra tokia didelė, kad tik pats karalius turi teisę liestis prie statulos. Tris kartus per metus – keičiantis karštajam, lietingajam ir vėsiajam sezonams – karalius asmeniškai atlieka ritualą, kurio metu pakeičiami Budos drabužiai. Vasarą jis puošiamas auksiniais, brangakmeniais inkrustuotais rūbais, lietinguoju sezonu – auksu siuvinėta skraiste, o žiemą – tvirto aukso „švarku“, saugančiu nuo vėsos. Tikima, kad kol Smaragdinis Buda bus Bankoke, Tailandas išliks saugus ir nepriklausomas.
Architektūrinis ansamblis ir „Ramakien“ epas
Aplink pagrindinę šventyklą išsidėstęs pastatų kompleksas demonstruoja geriausius Siamo meno pavyzdžius. Čia išvysite Phra Sri Rattana Chedi – auksinę, varpo formos stupą, kurioje saugomos Budos relikvijos, ir Phra Mondop – biblioteką su sidabrinėmis grindimis, kurioje laikomi šventieji raštai. Šventyklos kiemą saugo milžiniški, penkių metrų aukščio demonai sargybiniai (Yakshas), kurie savo rūstomis veido išraiškomis turi atbaidyti piktąsias dvasias.
Vienas įspūdingiausių šventyklos elementų yra ją juosianti galerija, kurios sienas puošia 178 freskos, vaizduojančios Ramakien epą (tailandietišką indų „Ramajanos“ versiją). Tai ne tik meninis šedevras, bet ir moralinis vadovas, pasakojantis apie gėrio pergalę prieš blogį per herojaus Ramos nuotykius. Šios freskos yra nuolat restauruojamos, o jų detalumas – nuo džiunglių žvėrių iki auksinių pilių – leidžia lankytojui pasijusti tarsi pasakoje, kurioje susitinka dievai, žmonės ir mitinės būtybės.
Ši tradicija turi didelę prasmę: vasaros, lietaus ir sauso sezono drabužiai simbolizuoja Budos mokymo (Dharmos) pritaikymą skirtingoms gyvenimo aplinkybėms. Manoma, kad šis ritualas užtikrina karaliaus ir visos šalies klestėjimą bei apsaugą. Be to, nors statula yra nefrito, ji yra apvilkta tikru auksu, o tai pabrėžia jos didžiulę vertę, kuri yra ne piniginė, o dvasinė. Šventykla saugo ir kitas, mažiau žinomas, bet svarbias Budos atvaizdų kopijas, kurios tarnauja kaip pavyzdžiai karališkajai šeimai.