Skirtumas tarp garbinimo (latreia) ir pagarbos (proskynesis) yra esminis krikščionių teologijoje, ypač aptariant šventųjų ikonų, relikvijų ar kitų šventų objektų vietą tikėjime. Šios sąvokos buvo ypač svarbios Nikėjos II susirinkime (787 m.), kuris įtvirtino ikonų garbinimo praktiką, aiškiai atskirdamas šiuos du veiksmus.
Skirtumas tarp latreia ir proskynesis tapo ypač aktualus VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, per ikonoklazmo krizę, kai buvo diskutuojama, ar šventųjų ikonų garbinimas neprilygsta stabmeldystei. Pagrindinis šių sąvokų išaiškinimas įvyko Nikėjos II susirinkime (787 m.), sušauktame imperatorienės Irenos ir patriarcho Tarasijaus. Konstantinopolis, pulsuojantis teologinėmis diskusijomis, ir Roma, ginanti apaštališkąją tradiciją, buvo svarbiausi šių idėjų formavimosi centrai. Diskusijos aidėjo nuo marmurinių bažnyčių iki vienuolynų, kur vienuoliai, tokie kaip Jonas Damaskietis, rašė traktatus, gindami ikonų pagarbą.
Sąvokų pavadinimai ir jų reikšmė
- Latreia (gr. λατρεία): Šis terminas reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Tai aukščiausia pagarba, išreiškianti visišką atsidavimą ir pripažinimą Dievo kaip vienintelio Kūrėjo. Latreia apima aukojimą, maldą ir šlovinimą, skirtą vien tik dieviškajai esybei.
- Proskynesis (gr. προσκύνησις): Šis terminas reiškia pagarbą arba nusilenkimą, kuris gali būti skiriamas šventiesiems, ikonoms, relikvijoms ar net pasaulietiniams valdovams. Tai išorinis pagarbos gestas, išreiškiantis pagarbą, bet ne dievišką garbinimą. Krikščionių kontekste proskynesis nukreipia tikinčiuosius į Dievą per šventuosius ar jų atvaizdus.
Nikėjos II susirinkime šie terminai buvo tiksliai apibrėžti, siekiant atremti ikonoklastų kaltinimus, kad ikonų pagarba yra stabmeldystė. Susirinkimas pabrėžė, kad proskynesis skiriasi nuo latreia savo intencija ir objektu.
Pagrindiniai veikėjai, prisidėję prie latreia ir proskynesis skirtumo apibrėžimo:
- Jonas Damaskietis (apie 675–749 m.), vienuolis ir teologas, savo traktatuose „Apie šventąsias ikonas“ aiškiai atskyrė garbinimą Dievui nuo pagarbos ikonoms.
- Popiežius Hadrianas I (valdė 772–795 m.), remdamas Nikėjos II susirinkimą, savo laiške pabrėžė, kad ikonos gerbiamos, bet ne garbinamos kaip Dievas.
- Patriarchas Tarasijus, Nikėjos II susirinkimo vadovas, užtikrinęs, kad teologinis skirtumas būtų įtvirtintas dekretuose.
- Imperatorienė Irena, susirinkimo globėja, kurios politinis palaikymas leido ortodoksams įveikti ikonoklazmo šalininkus.
- Teodoras Studitas (759–826 m.), vėlesnis vienuolis, kuris tęsė ikonų gynimą, remdamasis Nikėjos II principais.
Įdomi detalė: Jonas Damaskietis, gyvenęs musulmonų valdomame Damaske, rašė savo traktatus slapta, rizikuodamas gyvybe. Jo darbai, pasiekę Bizantiją, tapo intelektualiniu ginklu prieš ikonoklastus, o jo aiškus latreia ir proskynesis skirtumas įkvėpė susirinkimo dalyvius.
Latreia ir proskynesis skirtumas buvo būtinas sprendžiant šiuos klausimus:
- Ikonų pagarba ar stabmeldystė: Ikonoklastai teigė, kad ikonų garbinimas yra stabmeldystė, pažeidžianti antrąjį įsakymą („Nedarysi sau drožinio“). Nikėjos II susirinkimas aiškino, kad pagarba ikonoms (proskynesis) nėra garbinimas (latreia), skirtas tik Dievui.
- Kristaus įsikūnijimo teologija: Ikonų gynėjai, tokie kaip Jonas Damaskietis, teigė, kad Kristaus įsikūnijimas leidžia vaizduoti Jo žmogiškąją prigimtį, todėl ikonos yra „langas į dieviškumą“, o ne dievybės.
- Liturginė praktika: Skirtumas padėjo reguliuoti, kaip tikintieji turėtų elgtis su šventaisiais objektais – bučiuoti ikonas, deginti žvakes ar smilkalus – išlaikant teologinį tikslumą.
- Bažnyčios vienybė: Ikonoklazmo krizė skaldė Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Nikėjos II susirinkimas, remiamas Romos, siekė atkurti vienybę, aiškiai apibrėždamas pagarbos praktikas.
Diskusijos buvo karštos, ypač tarp ikonoklastų, remiamų imperatoriaus Leono III ir Konstantino V, ir ikonų gynėjų, vadovaujamų vienuolių ir Romos. Nikėjos II susirinkimas tapo lūžio tašku, įtvirtindamas ortodoksinę poziciją.
Nikėjos II susirinkimas (787 m.) aiškiai apibrėžė šių sąvokų skirtumą:
- Latreia: Garbinimas (latreia) yra skirtas tik Švenčiausiajai Trejybei – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Tai apima Mišių auką, maldas ir šlovinimą, nukreiptą į Dievą kaip vienintelį Kūrėją.
- Proskynesis: Pagarba (proskynesis) gali būti teikiama šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar net šventiesiems kaip Dievo tarnams. Ši pagarba yra santykinė – ji nukreipia tikinčiuosius į Dievą, o ne laiko ikoną dievybe. Pagarba išreiškiama bučiuojant, nusilenkiant ar smilkant.
- Teologinis pagrindas: Susirinkimas pabrėžė, kad ikonos yra šventos, nes vaizduoja Kristaus įsikūnijimą arba šventuosius, kurie yra Dievo draugai. Pagarba ikonai „pereina prie prototipo“ (Dievo ar šventojo), kaip teigė Jonas Damaskietis.
- Ikonoklazmo pasmerkimas: Ikonoklastai, laikę ikonų pagarbą stabmeldyste, buvo pasmerkti kaip eretikai, o jų argumentai atmesti, remiantis latreia ir proskynesis skirtumu.
Šie sprendimai buvo įtvirtinti susirinkimo dekretuose, kurie tapo ekumeninio susirinkimo dalimi ir buvo išplatinti per Rytų ir Vakarų Bažnyčias.
Latreia ir proskynesis skirtumo įtvirtinimas turėjo šias pasekmes:
- Ikonų garbinimo įteisinimas: Nikėjos II susirinkimo sprendimai tapo pagrindu šventųjų ikonų naudojimui Rytų ortodoksų ir katalikų liturgijoje, formuojant krikščionišką meną ir dvasingumą.
- Teologinis aiškumas: Skirtumas tarp garbinimo ir pagarbos padėjo išvengti stabmeldystės kaltinimų, sustiprindamas krikščionių teologiją apie įsikūnijimą.
- Bažnyčios vienybė: Susirinkimas laikinai sutaikė Rytų ir Vakarų Bažnyčias, nes Roma, vadovaujama Hadriano I, palaikė ikonų pagarbą, o Bizantija atmetė ikonoklazmą.
- Ikonoklazmo atgimimas: Nors Nikėjos II užbaigė pirmąjį ikonoklazmo etapą, IX a. jis atgijo, kol galutinai buvo nugalėtas 843 m. per „Ortodoksijos triumfą“.
- Kultūrinis palikimas: Ikonos tapo neatsiejama krikščioniškosios kultūros dalimi, ypač Rytų ortodoksų pasaulyje, kur jos laikomos „teologija spalvomis“.
Tačiau sprendimai ne iš karto buvo priimti visur. Frankų karalystėje Karolis Didysis 794 m. Frankfurto sinode kritikavo Nikėjos II, iš dalies dėl netikslaus dekretų vertimo, tačiau ilgainiui ikonų pagarba tapo visuotinai priimta.
Citatos ir istorijos
- Nikėjos II dekretas: „Mes apibrėžiame, kad šventosios ikonos turi būti gerbiamos (proskynesis), kaip kryžius ar Evangelijos knyga, nes pagarba ikonai nukreipia į jos prototipą.“ Ši formuluotė tapo ikonų teologijos pagrindu.
- Jono Damaskiečio žodžiai: „Aš ne garbinu materiją, bet gerbiu Kūrėjo atvaizdą, kuris per įsikūnijimą tapo matomas.“ Ši citata atspindi jo gynybą prieš ikonoklastus.
- Istorija apie Ireną: Nikėjos II susirinkimo metu imperatorienė Irena, norėdama įtikinti skeptikus, surengė viešą procesiją Nikėjoje, kur tikintieji bučiavo atstatytas ikonas. Šis gestas, anot kronikų, sujaudino net ikonoklastų šalininkus.
- Ikonoklazmo metais vienuoliai slapta saugojo ikonas olose ir vienuolynuose. Vienas vienuolis, vardu Stefanas, pasakojo, kaip paslėpė Marijos ikoną po grindimis, melsdamasis, kad „Dievo Motina apsaugotų tiesą“. Ši istorija tapo įkvėpimu Nikėjos II dalyviams.